Kuprelis33 psl. · apie 5 min.
XI dalis18% kūrinio
33 psl.

– Labai-labai Tamstą atsiprašau už tokį mano su drauge pasivėlinimą. Aš, mat, tiesiai iš bažnyčios namon parėjau. Papietavau. Vienok greitai bučiau atėjusi, bet atvažiavo svečių, ir aš užtrukau. Dėdė su teta. Da jie pasiliko.

Šnekėjo su manimi švelniai-maloniai, tarytum butų nepirmi metai jau pažinojusi. Bet aš jaučiaus, lyg sugautas. Neįstengiau surasti nei tinkamo žodelio, kad atleisti tą jos kaltę, pasivėlavimą, nei nieko.

Jos grynas, vaiskus balselis plaukė, kaip vanduo. Tai svyravo, tai bangavo gražiai.

Gera pasidarė mokinti. Ir mokinau visus. Nei balso, nei žodžio nesigailėjau... Mano kalba bėgo greitai, aiškiai. Suklupdavo tik, kaip jos akelėsna žvilgterėdavau. Ir vėl ir vėl atsitaisydavau. Net patsai savo kalba gerėjaus. Stebėjaus, iš kur ji tokia graži.

Laimingas-linksmas tą vakarą buvau, yt paukštis šiltą pavasarį, šitan kraštan parskridęs.

Kartais ir šalta darėsi ir bailė ėmė. Išnykdavo ji, lac ledas sutirpdavo, kad skaidrios jos akelės, kaip žiemos dangus, į mane pažiuri, meilus veidelis nusišypso.

– Kaip butų gera, kad ji mane mylėtų, kad aš ją galėčiau mylėti! – šnabždėjau sau patylomis, negalėdamas nei viena mintimi nuo jos nukrypti.

– O kaip butų baisu, kad ji manęs neapkęstų !! – sakiau sau. Ir baisi-baisi man ta mintis rodėsi. Kraujas gįslose nuo jos stingo.

Ji gi giedojo, augštai kningą pakėlusi. Jos balselis liejosi-plaukė, dabino viską. Gal nei nežinojo, nei nenujautė mano minčių, kad tik ji dabino, šildė.

Pradėjo temti. Tamsu kambaryje pasidarė. O aš vis giedu su savo naujomis giesmininkėmis. Giedu ir giedu. Giedočiau visą naktį. Da geriau tamsoje. Nieko nesimato. Minčių niekas nekliudo. Jos audžias-pinas į artimus lukėsius, tai tolimus staiga. Ir labiau tada vilioja.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.