– Ir neateis jau niekados. Neteks susipažinti, – užraudojo siela.
Kuone pasakiau tiems visiems.
– Eikit sau iščia. Man nereikia jusų. Aš nenoriu tokių mokinti.
Jie ir neprašomi atsisėdo. Laukia ir žiuri į mane. Aš vaikščioju gi sau. Kambarį skersai ir išilgai žingsniuoju, tarytum čia nieko nebutų. Apmaudo varginamas, nagus kramtau. Visą pirštą atkąsčiau, rodos.
Viena mergiočių atsistojo, ilganosė tokia ir sako į mane, nedrąsiai visai, – regis ims ir rankon pabučiuos.
– Mes, Tamsteli, giedoti atėjome... mokinties.
– Gerai, kad atėjote, – burbtelėjau, kampan nusigrįžęs.
– O ar tuoj, Tamsteli, pradėsi?...
– Ko?
– Mokinti mus.
– Palaukite. Jusų mažai teatėjo.
– Daugiau ir neateis. Niekas nenori.
– Uhu! – sumurmėjau pats į save.
– Mums pareiti toli, kad Tamsta greičiau... – pradėjo kita.
– Taigi, toli, – pridurė vyriškis.
Nebuvo kas daryti. Prisiėjo pradėti.
Išmėginau, šiaip-taip jų balsus. Nekokie jie buvo, silpnoki. Viena spiegė, lac ožka, kita avelės balsu bliovė, trečia, kuri pirma prašnekėjo, tai da kiek žmoniškiau. Bernioko toks buvo balsas, kad nors, ausis užsikimšęs, drožk pro langą.
Paskum jau neturėjau ko su jais veikti.
Da kiek pasikankinę su do-re-mi-fa-sol-la-si-do, tylėjome. Mano giesmininkės sunkiai alsavo, o giesmininkas rankove prakaitą nuo kaktos braukė.
Vėl priemenėje balsai, linksmas-guvus šnekėsys, skubųs žingsniai!
Plačiai prasivėrė durįs, ir... aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį. Žiuriu į ją akis ištrėškęs ir matau, lyg pro rukus. Taip, ji, ji! Tai ji, paukštelė, įskrido mano nameliuosna, tai ji gražiai čia sučiulbo!
Tuojau priėjo, pasisveikino mane, šiltai paspaudė ranką. Meiliai, po kelis kartus, pasibučiavo su anksčiau atėjusiomis viešniomis. Užkalbina visus.
Giedra, blaivu pasidarė.
Vėl prie manęs:
– Labai-labai Tamstą atsiprašau už tokį mano su drauge pasivėlinimą. Aš, mat, tiesiai iš bažnyčios namon parėjau. Papietavau. Vienok greitai bučiau atėjusi, bet atvažiavo svečių, ir aš užtrukau. Dėdė su teta. Da jie pasiliko.
Šnekėjo su manimi švelniai-maloniai, tarytum butų nepirmi metai jau pažinojusi. Bet aš jaučiaus, lyg sugautas. Neįstengiau surasti nei tinkamo žodelio, kad atleisti tą jos kaltę, pasivėlavimą, nei nieko.
Jos grynas, vaiskus balselis plaukė, kaip vanduo. Tai svyravo, tai bangavo gražiai.
Gera pasidarė mokinti. Ir mokinau visus. Nei balso, nei žodžio nesigailėjau... Mano kalba bėgo greitai, aiškiai. Suklupdavo tik, kaip jos akelėsna žvilgterėdavau. Ir vėl ir vėl atsitaisydavau. Net patsai savo kalba gerėjaus. Stebėjaus, iš kur ji tokia graži.
Laimingas-linksmas tą vakarą buvau, yt paukštis šiltą pavasarį, šitan kraštan parskridęs.
Kartais ir šalta darėsi ir bailė ėmė. Išnykdavo ji, lac ledas sutirpdavo, kad skaidrios jos akelės, kaip žiemos dangus, į mane pažiuri, meilus veidelis nusišypso.
– Kaip butų gera, kad ji mane mylėtų, kad aš ją galėčiau mylėti! – šnabždėjau sau patylomis, negalėdamas nei viena mintimi nuo jos nukrypti.
– O kaip butų baisu, kad ji manęs neapkęstų !! – sakiau sau. Ir baisi-baisi man ta mintis rodėsi. Kraujas gįslose nuo jos stingo.
Ji gi giedojo, augštai kningą pakėlusi. Jos balselis liejosi-plaukė, dabino viską. Gal nei nežinojo, nei nenujautė mano minčių, kad tik ji dabino, šildė.
Pradėjo temti. Tamsu kambaryje pasidarė. O aš vis giedu su savo naujomis giesmininkėmis. Giedu ir giedu. Giedočiau visą naktį. Da geriau tamsoje. Nieko nesimato. Minčių niekas nekliudo. Jos audžias-pinas į artimus lukėsius, tai tolimus staiga. Ir labiau tada vilioja.
Jau štai, prisimenu, ketina giesmininkės traukti namon, paliuosuoti meldžia. Gaila jų, visų jau gaila, visos brangios tapo. Kaip įmanydamas traukiu laiką, tai šiam, tai kitam užlaikau. Ne, nepasilieka. Vėlu, teisinas. Išėjo.
Norėjęs buvau Kazę praleisti, palydėti truputį. Bet pasisiulyti drąsos neteko. Tik paklausiau minkštą, švelnutę rankelę jos spaudamas:
– Ar toli Tamstai namon?
– Visai netoli. Čia-pat miestelyje. Ant galo sodžiaus, į ežerą... Tai ką? – paklausė trumpai, paslaptingai, galvutę į šoną pakreipusi. Nusišypsojo, akysna pažiurėjo.
Užsisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia-pat, visai netoli nuo manęs gyvenama. Už pusvarsčio kokio!
Ir nuo klausimo jos nejauku pasidarė. Nei šis, nei tas. Susisarmatijau, atsakyti nieko negalėjau. Žodžių pristigau.
Lyg palaukė ko, pastovėjo valandėlę. Paskum da žvilgterėjo kartą, indomiai taip, ir apsisukus, kaip voveraitė, greitai nuėjo paskui savo draugę. Toji paėmus ją už rankos, klausė apie ką, kuždėjo tyliai.
Lydėjau jiedvi akimis, siekiau kiekvieną žingsnį. Ir tarytum pamečiau ką, kuomet jiedvi gatvės vingyje pasislėpė.
Geso jau aušra. Dažai jos blyško ant dangaus. Daiktais ir visai nyko. Žvaiždutėmis visas buvo dangus nubarstytas. Vakarinė į pat kraštą nuslinko, dingti už girios ketino. Silpni jos spinduliai žibčiojo da linksmai, pasakojo negirdėtas paslaptis, žmonių jaunas širdis žavėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.