– Labai-labai Tamstą atsiprašau už tokį mano su drauge pasivėlinimą. Aš, mat, tiesiai iš bažnyčios namon parėjau. Papietavau. Vienok greitai bučiau atėjusi, bet atvažiavo svečių, ir aš užtrukau. Dėdė su teta. Da jie pasiliko.
Šnekėjo su manimi švelniai-maloniai, tarytum butų nepirmi metai jau pažinojusi. Bet aš jaučiaus, lyg sugautas. Neįstengiau surasti nei tinkamo žodelio, kad atleisti tą jos kaltę, pasivėlavimą, nei nieko.
Jos grynas, vaiskus balselis plaukė, kaip vanduo. Tai svyravo, tai bangavo gražiai.
Gera pasidarė mokinti. Ir mokinau visus. Nei balso, nei žodžio nesigailėjau... Mano kalba bėgo greitai, aiškiai. Suklupdavo tik, kaip jos akelėsna žvilgterėdavau. Ir vėl ir vėl atsitaisydavau. Net patsai savo kalba gerėjaus. Stebėjaus, iš kur ji tokia graži.
Laimingas-linksmas tą vakarą buvau, yt paukštis šiltą pavasarį, šitan kraštan parskridęs.
Kartais ir šalta darėsi ir bailė ėmė. Išnykdavo ji, lac ledas sutirpdavo, kad skaidrios jos akelės, kaip žiemos dangus, į mane pažiuri, meilus veidelis nusišypso.
– Kaip butų gera, kad ji mane mylėtų, kad aš ją galėčiau mylėti! – šnabždėjau sau patylomis, negalėdamas nei viena mintimi nuo jos nukrypti.
– O kaip butų baisu, kad ji manęs neapkęstų !! – sakiau sau. Ir baisi-baisi man ta mintis rodėsi. Kraujas gįslose nuo jos stingo.
Ji gi giedojo, augštai kningą pakėlusi. Jos balselis liejosi-plaukė, dabino viską. Gal nei nežinojo, nei nenujautė mano minčių, kad tik ji dabino, šildė.
Pradėjo temti. Tamsu kambaryje pasidarė. O aš vis giedu su savo naujomis giesmininkėmis. Giedu ir giedu. Giedočiau visą naktį. Da geriau tamsoje. Nieko nesimato. Minčių niekas nekliudo. Jos audžias-pinas į artimus lukėsius, tai tolimus staiga. Ir labiau tada vilioja.
Jau štai, prisimenu, ketina giesmininkės traukti namon, paliuosuoti meldžia. Gaila jų, visų jau gaila, visos brangios tapo. Kaip įmanydamas traukiu laiką, tai šiam, tai kitam užlaikau. Ne, nepasilieka. Vėlu, teisinas. Išėjo.
Norėjęs buvau Kazę praleisti, palydėti truputį. Bet pasisiulyti drąsos neteko. Tik paklausiau minkštą, švelnutę rankelę jos spaudamas:
– Ar toli Tamstai namon?
– Visai netoli. Čia-pat miestelyje. Ant galo sodžiaus, į ežerą... Tai ką? – paklausė trumpai, paslaptingai, galvutę į šoną pakreipusi. Nusišypsojo, akysna pažiurėjo.
Užsisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia-pat, visai netoli nuo manęs gyvenama. Už pusvarsčio kokio!
Ir nuo klausimo jos nejauku pasidarė. Nei šis, nei tas. Susisarmatijau, atsakyti nieko negalėjau. Žodžių pristigau.
Lyg palaukė ko, pastovėjo valandėlę. Paskum da žvilgterėjo kartą, indomiai taip, ir apsisukus, kaip voveraitė, greitai nuėjo paskui savo draugę. Toji paėmus ją už rankos, klausė apie ką, kuždėjo tyliai.
Lydėjau jiedvi akimis, siekiau kiekvieną žingsnį. Ir tarytum pamečiau ką, kuomet jiedvi gatvės vingyje pasislėpė.
Geso jau aušra. Dažai jos blyško ant dangaus. Daiktais ir visai nyko. Žvaiždutėmis visas buvo dangus nubarstytas. Vakarinė į pat kraštą nuslinko, dingti už girios ketino. Silpni jos spinduliai žibčiojo da linksmai, pasakojo negirdėtas paslaptis, žmonių jaunas širdis žavėjo.
Ilgai da vaikščiojau po kiemą. Nei rudens perimančio šaltelio nejaučiau. Galvojau apie ją. Stengiaus prisiminti kiekvieną jos žodelį, balso skambėsį, akių šiltą žvilgsnį. Stengiaus prisiminti, kaip tas žvilgsnis mane tirpdė, širdį kuteno. Ir stengiaus kuoaiškiausiai ją matyti savo vaidentuvėje. Kuomet tas paveikslas blykšdavo, aš jį turėjau visomis pajiegomis, neleidau jam išdilti. Kad jis stovėjo prieš mane aiškiai, kaip gyvas, tai tiesiau į jį rankas, apimti norėjau.
Nuėjau gulti pačiame vidunaktyje. Tylu jau buvo visur, visi miegojo.
Gulėjau, varčiaus, miegas nėjo, nemerkė man akių. Mintįs vis pynėsi apie ją, vis audė lukėsį.
– Daugiau aš nieko, nič-nieko nenorėčiau-negeisčiau, kaip vien to, kad ji mano draugė butų, mane amžinai mylėtų.
– Be jos man nei pasaulis nemielas, nei žmonės, nei dąngus, nei žemė. Ji viskas, viskas amžinai!...
– Bet ji, nors sodietė, neprasta matyt. Gaidas pati pažįsta, gieda gražiai. Apsiėjimą turi malonų. Jaučiama šviesos truputis. Gali ir geresniam už mane patikti, gali ją koks-nors ponelis pamylėti. Kur man, prastam vargonininkėliui, siekti prie josios ! – nuliudau-nusiminiau.
Ir nors džiaugiaus, kad šiandien ją pažinau, bet da sunkiau man darėsi, da labiau spaudė nežinės akmuo.
– Kodel atsigrįžo, kodel taip skubiai nuo manęs nuėjo? Tur-but aš jai nei ne galvoj? Ji tik tyčiojas manimi.
– Ne! Ne! Negali buti! – slopinau tą balsą.
Užmigau – nemenu kada. Pavargęs, nuilsęs.
Atsikėliau prieš pačias mišias. Ir buvau jau sveikas, ramus, lac pirtyje išsimaudęs. Gera buvo, kad galų-gale su ja susipažinau; lyg ką pergalėjau; praardžiau kokią tai stiprią sieną, padariau joje spragą. Tikėjaus, kad jau esu perlipęs per slenkstį tos sienos, įžengęs naujan, neregėtan pasaulin. Viltis liuliavo-supė vaidentuvę, skleidė joje puikius vaizdus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.