Ilgai da vaikščiojau po kiemą. Nei rudens perimančio šaltelio nejaučiau. Galvojau apie ją. Stengiaus prisiminti kiekvieną jos žodelį, balso skambėsį, akių šiltą žvilgsnį. Stengiaus prisiminti, kaip tas žvilgsnis mane tirpdė, širdį kuteno. Ir stengiaus kuoaiškiausiai ją matyti savo vaidentuvėje. Kuomet tas paveikslas blykšdavo, aš jį turėjau visomis pajiegomis, neleidau jam išdilti. Kad jis stovėjo prieš mane aiškiai, kaip gyvas, tai tiesiau į jį rankas, apimti norėjau.
Nuėjau gulti pačiame vidunaktyje. Tylu jau buvo visur, visi miegojo.
Gulėjau, varčiaus, miegas nėjo, nemerkė man akių. Mintįs vis pynėsi apie ją, vis audė lukėsį.
– Daugiau aš nieko, nič-nieko nenorėčiau-negeisčiau, kaip vien to, kad ji mano draugė butų, mane amžinai mylėtų.
– Be jos man nei pasaulis nemielas, nei žmonės, nei dąngus, nei žemė. Ji viskas, viskas amžinai!...
– Bet ji, nors sodietė, neprasta matyt. Gaidas pati pažįsta, gieda gražiai. Apsiėjimą turi malonų. Jaučiama šviesos truputis. Gali ir geresniam už mane patikti, gali ją koks-nors ponelis pamylėti. Kur man, prastam vargonininkėliui, siekti prie josios ! – nuliudau-nusiminiau.
Ir nors džiaugiaus, kad šiandien ją pažinau, bet da sunkiau man darėsi, da labiau spaudė nežinės akmuo.
– Kodel atsigrįžo, kodel taip skubiai nuo manęs nuėjo? Tur-but aš jai nei ne galvoj? Ji tik tyčiojas manimi.
– Ne! Ne! Negali buti! – slopinau tą balsą.
Užmigau – nemenu kada. Pavargęs, nuilsęs.
Atsikėliau prieš pačias mišias. Ir buvau jau sveikas, ramus, lac pirtyje išsimaudęs. Gera buvo, kad galų-gale su ja susipažinau; lyg ką pergalėjau; praardžiau kokią tai stiprią sieną, padariau joje spragą. Tikėjaus, kad jau esu perlipęs per slenkstį tos sienos, įžengęs naujan, neregėtan pasaulin. Viltis liuliavo-supė vaidentuvę, skleidė joje puikius vaizdus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.