Kuprelis35-37 psl. · apie 5 min.
XI dalis20% kūrinio
35 psl.

Ilgai da vaikščiojau po kiemą. Nei rudens perimančio šaltelio nejaučiau. Galvojau apie ją. Stengiaus prisiminti kiekvieną jos žodelį, balso skambėsį, akių šiltą žvilgsnį. Stengiaus prisiminti, kaip tas žvilgsnis mane tirpdė, širdį kuteno. Ir stengiaus kuoaiškiausiai ją matyti savo vaidentuvėje. Kuomet tas paveikslas blykšdavo, aš jį turėjau visomis pajiegomis, neleidau jam išdilti. Kad jis stovėjo prieš mane aiškiai, kaip gyvas, tai tiesiau į jį rankas, apimti norėjau.

Nuėjau gulti pačiame vidunaktyje. Tylu jau buvo visur, visi miegojo.

Gulėjau, varčiaus, miegas nėjo, nemerkė man akių. Mintįs vis pynėsi apie ją, vis audė lukėsį.

– Daugiau aš nieko, nič-nieko nenorėčiau-negeisčiau, kaip vien to, kad ji mano draugė butų, mane amžinai mylėtų.

– Be jos man nei pasaulis nemielas, nei žmonės, nei dąngus, nei žemė. Ji viskas, viskas amžinai!...

– Bet ji, nors sodietė, neprasta matyt. Gaidas pati pažįsta, gieda gražiai. Apsiėjimą turi malonų. Jaučiama šviesos truputis. Gali ir geresniam už mane patikti, gali ją koks-nors ponelis pamylėti. Kur man, prastam vargonininkėliui, siekti prie josios ! – nuliudau-nusiminiau.

Ir nors džiaugiaus, kad šiandien ją pažinau, bet da sunkiau man darėsi, da labiau spaudė nežinės akmuo.

– Kodel atsigrįžo, kodel taip skubiai nuo manęs nuėjo? Tur-but aš jai nei ne galvoj? Ji tik tyčiojas manimi.

– Ne! Ne! Negali buti! – slopinau tą balsą.

Užmigau – nemenu kada. Pavargęs, nuilsęs.

Atsikėliau prieš pačias mišias. Ir buvau jau sveikas, ramus, lac pirtyje išsimaudęs. Gera buvo, kad galų-gale su ja susipažinau; lyg ką pergalėjau; praardžiau kokią tai stiprią sieną, padariau joje spragą. Tikėjaus, kad jau esu perlipęs per slenkstį tos sienos, įžengęs naujan, neregėtan pasaulin. Viltis liuliavo-supė vaidentuvę, skleidė joje puikius vaizdus.

36 psl.

Ilgu, baisiai man ilgu buvo laukti kito šventadienio. Sulaukęs vakaro džiaugiaus, kad viena diena ta ilgoji savaitė jau susimažino, kad viena diena greičiau galėsiu ją pamatyti, pasigėrėti gražiuoju balseliu ir drauge giedoti prie vargonų! Vargonai užaus, niuniuos ramiai, taip iškilmingai. Ji bus arti prie mano šalelės, tars jiems ir į mane savo švelniais žvilgsneliais myluos.

XII dalis

37 psl.

Kitą šventadienį anksčiau atsikėliau, negu visuomet. Vos išaušus nuėjau adynų giedoti. Bažnyčia buvo jau atdara. Bet viduj da nieko nesimatė.

Užlipęs ant viškų staiga nustebau. Kazė su savo drauge klaupkose prie vargonų sėdi! Mane pamačiusi išėjo prieš, maloniai pasisveikino. Paskum pakreipė galvutę ir sako, tiesiai akysna žiurėdama.

– O kad mes, Tamsta, lietuviškai adynas užgiedotume? Ką? Pažiurėtume, kaip lietuviškas balsas bažnyčioje skamba?

– Nežinau. Negalima. Visai negalima... Pagaliaus, juk visviena ir lenkiškai, – paaiškinau.

– Ką Tamsta sakai?! – sušuko ji atopakalin atsitraukdama. – Iš Tamstos žodžių aiškiai matyti, kad Tamsta jokio supratimo apie savo tėvynę neturi, Lietuvos nežinai, – užbaigė ji su dideliu pasigailėjimu.

Nieko negalėjau, net ir bijojau, jai ką nors į tat atsakyti. Apie savo tėvynę aš tikrai ligtolei jokio supratimo neturėjau. Kada augau pas gerą Šenfeldą, tai tikėjaus esąs vokiečiukas. Tas gi senis klebonas, pas kurį pyragus minkiau, lenku mane vadino. Dabar štai ji nusistebėjo, kad aš nieko nežinąs apie savo tėvynę, Lietuvą!

Da kartą ėmiau jai aiškinti. Plačiai jau. Bet žodeliais atrinktais, maloniai, kad neužpykdinti. Sakiau, kad nors čia visi žmonės ir lietuviškai šneka, tečiaus nuo amžių Dievą bažnyčioje lenkiškai garbina, lenkiškai Jam maldas siunčia, taigi ir negalima esą jų papročių pertraukti, naujos mados įvesti. Da sakiau, kad Dievas daug kalbų moka, daug jų pažįsta, taigi ir lenkiškai supranta.

Vienok ji į mano aiškinimus karčiai nusijuokė.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Ką Kazė pasiūlo Olesiui, kai pirmą kartą ateina giedoti ant vargonų?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tėvynė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.