Kuprelis2-4 psl. · apie 5 min.
I dalis2% kūrinio
2 psl.

– Kad aš susimiltuosiu, – patempiau lupą.

Gailiuos savo prižado.

– Jau čia juokai! Nusikratysi. Prižadų gi laužyt negalima... Tu manai, kad jis tave darban inkinkys? Lieps maišus tampyti? Taip nepadarys: mato juk, koks tu žmogus... Tik pasišnekėsi su juo, pajuokausi. Gek žinai, kad jis tave mėgsta?

– Nežinau...

– Tylėk geriau... Grudų nedaug nuvežiau. Spustersit, vėjas, matyt, bus geras ir nepamatysit, kaip susuksit... Ir tau gi bus geriau. Prasivaikščiosi kiek. Jau penkta diena kaip parvažiavai, o da niekur nebuvai išėjęs. Svečias juk esi, tai neturi ko kampan įlindęs sėdėt. Dabar dienos tokios gražios.

Padėjęs plunksną žvilgterėjau langan. Tikrai matėsi graži diena. Oras skaidrus, medžiai skaisčiai žali, taip ir vilioja į save.

– Eik, žiurėk! – pradėjo jis nerimaut.

– Eisiu! – atsakiau atsistojęs.

– Tik greitai, jis širdysis nesulaukdamas.

– Palukės truputį.

– Ne, ne! Skubink, skubink!

– Tuoj.

Išėjo kinkyties.

II dalis

3 psl.

Tai tau, ir eik dabar!

Gailoka to senio arklio. Da mane mažą jis ant savo nugaros nešiojo.

Buvo toks geras, meilus, nelyginant, kaip žmogus. Jei kada jojant nudribdavau nuo jo, jis staigu sustoja ir žiuri, laukia kolei atsikelsiu. Vėl niekuomet jo nepagaudavo svetimas žmogus. Jei budavo ir avižose pamato ir punėn norėtų parvaryti, tai nieko nepadarys, nei su virvėmis nepaims. Jau kas norėjo jo pagauti! O prie savo žmogaus ištola eina. „Žaibas, ne arklys!” sakydavo sodiečiai.

Dabar gi jau paseno. Nelekia taip greitai ir galvą eina nukabinęs. Apirambis pasidarė.

Tečiau tėvas da nei nemanė jo parduoti. Labai mat buvo prie jo inpratęs.

Bet utarninke jojo vakare aręs namon. Buvo labai prilyta. Arklys, brisdamas per balą ant kelio, suklupo ir numetė jį pro grėvą vandenin.

Parsivedė jį rankoj šlapias, kaip marka ir piktas begalo. Motina da erzinti ėmė:

– Koks tu, Juzai, netikęs, oi koks netikęs! Nuo arklio nusmukai, lac mažas vaikas ir da kur – balon! Gana jau, gana!

– Parduosiu, kad jis man nesulauktų! – burbėjo tėvas mesdamas nuo savęs šlapius ir purvinus rubus kampan.

– Nejaugi taip ir padarytum? – kvatojosi motina. Ji neapsakytai nekentė to seno arklio ir senai tėvui inkalbinėjo, kad parduotų.

– Parduosiu tą velnią! Tai nejuokai, kad kiek butų suniurkęs.

– Aš tau kadai jau sakiau, kad jis tave sumindys kada nors. Laikyk tik da!

– Ne, jau gana. Ir veža blogai ir aria netikusiai, – peikė, kaip įmanė.

Ir per dvi dieni neatsileido ant nabago.

Štai dabar delto arklio eik miltuokis! Ne ką bepadarysi.

Kaip ėjau, tėvo jau buvo išvažiuota.

III dalis

4 psl.

Gėrėjausi eidamas visa siela. Rodos, kad įmanytum, tai pritrauktum tą pavasario gražumą arti-arti į save ir glaustum prie širdies ir žiurėtum jam akysna.

Dangus, tas platus sodžiaus dangus, su savo nepasiekiamu skliautu, šaukė į savo mėlynę, į tylią erdvę. Ir pasikeltum, kad galėtum, ir nuskristum. Ir grįžti nesinorėtų.

Tik šen tai ten raižo jo mėlynę dideliais vingiais gandrai. Plauko rodos. Sparnais nemosuoja. Augščiau užu jų matyti tarp baltų, ištižusių debesėlių keletas juodų taškų. Stovi tie taškai, kaip įsegti. Nei nesukruta.

Žemiau, ties sodžium, narstosi, žaibu skraido skregždės. Gaudo, veja viena-kitą. Jau regis žemėn, kaip akmeniukas nupuls, tai žiurėk jau net kur padangėn nušovė.

Bitelės tik zimbia, tik zimbia po pievą. Ir su savimi gardų žiedų kvapą nešioja.

Švelnus gegužės vėjalis supa, bučiuoja medžių-medelių viršunes, vilniuoja išplaukėjusias rugių dirvas. Bėga-bėga bangomis varpos per laukus. Įsisvaruos, regis ir augštai-augštai pakils.

Šit jau netoli ir malunas. Jis stovi pasistiebęs ant gražaus, apvalaino, yt pilekalnis, kalniuko, atokiai nuo Gerveračio dvaro.

Po vienai jo pusei tęsiasi į pakalnę rugių laukai. Po kitai skaisčiai žaliuoja avižos, miežiai, žirniai ir baltuoja grikiai. Ten toliau krumeliais eilėse suaugę bulbieniai matytis. Užu jų į pabalį dirvonas, linais užusėtas.

Į vakarus, už vasarojaus lauko, ošia savo viršunėmis senas-senas beržynas. Rodos senovės priminimui tepaliktas. Jo pakraštyje marguoja, kaip skraidą drugiai nuo vienos gėlelės į kitą, mergaitės ir berniukai. Vieni renka gėles, vainikėlius pina. Kiti taip sau žaidžia, gainiojasi. Lyg tiems mažučiams linksmumo pavydėdama, liudnai virš jų gegutė kukuoja.

Pietuose, tarp krumų, pievų, tarp augštų-stačių krantų, bėga-srovena upelė. Žvilga, kaip sidabras, saulės spinduliuose.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.