Gėrėjausi eidamas visa siela. Rodos, kad įmanytum, tai pritrauktum tą pavasario gražumą arti-arti į save ir glaustum prie širdies ir žiurėtum jam akysna.
Dangus, tas platus sodžiaus dangus, su savo nepasiekiamu skliautu, šaukė į savo mėlynę, į tylią erdvę. Ir pasikeltum, kad galėtum, ir nuskristum. Ir grįžti nesinorėtų.
Tik šen tai ten raižo jo mėlynę dideliais vingiais gandrai. Plauko rodos. Sparnais nemosuoja. Augščiau užu jų matyti tarp baltų, ištižusių debesėlių keletas juodų taškų. Stovi tie taškai, kaip įsegti. Nei nesukruta.
Žemiau, ties sodžium, narstosi, žaibu skraido skregždės. Gaudo, veja viena-kitą. Jau regis žemėn, kaip akmeniukas nupuls, tai žiurėk jau net kur padangėn nušovė.
Bitelės tik zimbia, tik zimbia po pievą. Ir su savimi gardų žiedų kvapą nešioja.
Švelnus gegužės vėjalis supa, bučiuoja medžių-medelių viršunes, vilniuoja išplaukėjusias rugių dirvas. Bėga-bėga bangomis varpos per laukus. Įsisvaruos, regis ir augštai-augštai pakils.
Šit jau netoli ir malunas. Jis stovi pasistiebęs ant gražaus, apvalaino, yt pilekalnis, kalniuko, atokiai nuo Gerveračio dvaro.
Po vienai jo pusei tęsiasi į pakalnę rugių laukai. Po kitai skaisčiai žaliuoja avižos, miežiai, žirniai ir baltuoja grikiai. Ten toliau krumeliais eilėse suaugę bulbieniai matytis. Užu jų į pabalį dirvonas, linais užusėtas.
Į vakarus, už vasarojaus lauko, ošia savo viršunėmis senas-senas beržynas. Rodos senovės priminimui tepaliktas. Jo pakraštyje marguoja, kaip skraidą drugiai nuo vienos gėlelės į kitą, mergaitės ir berniukai. Vieni renka gėles, vainikėlius pina. Kiti taip sau žaidžia, gainiojasi. Lyg tiems mažučiams linksmumo pavydėdama, liudnai virš jų gegutė kukuoja.
Pietuose, tarp krumų, pievų, tarp augštų-stačių krantų, bėga-srovena upelė. Žvilga, kaip sidabras, saulės spinduliuose.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.