Kuprelis39-40 psl. · apie 5 min.
XII dalis22% kūrinio
39 psl.

– Nu, jau po visam! – galvojau eidamas. – Gali buti da aršiau, negu su anuo kunigu... Ir kas jai davė užsispirti lietuviškai giedoti?! Juk negalimas daiktas, kad ji man blogo geistų? Pražudyti norėtų?... O gal nori, kad mane greičiau išstumtų iš Skruzdynų?! – umai nusiminiau.

Einant klebonijon net stingau visas. Žengdamas per slenkstį kunigo kambarin persižegnojau ir permečiau „Sveika Marija”.

– Kaip tu šiandien adynas giedojai? – paklausė manęs lietuviškai. Pirma girdėjau jį vien lenkiškai šnekant. Tai man dingterėjo galvon.

– L-l-lietuviškai, – atsakiau dantimis kaukšėdamas.

– Tai ko bijai, kad lietuviškai? Aš lietuvis esu. Tur-but ir tu ne kitoks?

– Lietuvis, – padrąsėjau.

– Tai ir gerai. Matai, aš nei trupučio tavęs nepapeiksiu, kad šiandien lietuviškai užgiedojei. Labai gerai. Pirmai maniau, kad tu esi lenkas. Ir bučiau, žinai, neėmęs tavęs vargonininkauti, kad ne rekomendacija to pono. Nenorėjau, pats nesenai čia tekęs, atsakyti. Savojo gi neturėjau... Tai puiku! Galėsi dabar kas šventadienis lietuviškai adynas giedoti... Paskum, už keleto mėnesių ir iš rožančiaus lenkišką kalbą išgįsime. Tik nereikia greitai. Nereikia skubėti. Mano pirmtakunas, vos tik atvažiavęs, iškarto norėjo viską permainyti. Taigi jam ir nepasisekė. Bematant jis iš čionai iškelta. Reikia pamažu. Pirma adynos, paskum rožančius, o antgalo ir kiti giedojimai. Niekas nei nepajus.

Aš net pralinksmėjau.

– Kokia tai mergiotė, kuri padėjo tau giedoti?

– Nepažįstu da gerai. Ji čia-pat miestelyje gyvena, – atsakiau.

Malonu man buvo, kad klebonas pradėjo apie ją klausinėti. Norėjos, kad da vis daugiau klaustų.

– Nu ir balselis! Puikiai, puikiai gieda. Atsiklausyti adynų negalėjau. Ji, matyt, da pirmą kartą?

– Taip, tėveli.

– Nes ankščiau nesigirdėjo.

40 psl.

– Tai ji ir užgiedojo šiandien lietuviškai. Aš buvau mėginęs išaiškinti, kad negalima čionai, bet ji nei neklausė.

– Matyt susipratusi kokia. Drąsuolė. Na tai dabar tik adynas lietuviškai giedokite. Daugiau nič-nieko. Kada bus galima rožančių, pats pasakysi.

– Gerai, tėveli, – sutikau. Tik abejojau, ar sutiks ji.

– Šiandien ateisiu pažiurėti, kaip jųs ten mokinatės. Gal da lietuviškai ką uždainuosime... Reikia Lietuvą pamažėl gaivinti, išlengvo krapštyti ją iš miego, kad staiga nubudus neišsigąstų... Eik sveikas. Sudieu.

Išėjau. Jokiu budu netikėjau, kad panašus bus galas. Džiaugiaus, kad galėsiu dabar kartu su ja lietuviškai giedoti.

Ir klebonas man patiko. Begalo! Jis beveik kiekvieną šventadienį ateidavo pasiklausyti, kaip mes giedame ir galop pats mokino visus dainuoti. Ir kad užtraukdavome choru kokią dainą, tai net visas miestelis nuo jos skambėjo.

Neapsakytai aš jas pamėgau. Da kada mažas buvau, tai kaip užgirsdavau sodžiaus mergiotes dainuojant, net saldu darėsi. Tiko man jų griaudingumas, liudėsys. Tiko švelnus, malonus liuliavimas. Ir aš išlengvo, tyliai joms tariau. Ir tardamas lingavau į šonus, tarytum kas supė mane, ar vežė laivu per didelį, platų ežerą.

Klebonas kelinton jau dienon atanešė man „Aušros” porą num. Skaityti da man sunku buvo lietuviškai, daug labai žodžių nesupratau, daug ko nepermaniau. Jis man aiškino, mokino, rodė. Mėgino su manim šnekėti tai apie tą, tai apie kitą perskaitytą dalyką. Po truputį inpratau. Pradėjo geriau sekties lietuviškai galvoti, žodžius sakiniuosna rišti.

Pasijutau tikrai lietuvis esąs. Bet ne tiek į mane veikė klebonas, kiek Kazytė. Tiesą pasakius, kad ji ne lietuvė butų buvusi, tai klebonas vargiai iš manęs butų lietuvį padaręs. Gal visai jam but nepasisekę.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.