Mano vargonai gaudė, verkė ir meldėsi kartu su manimi. Jeigu bučiau galėjęs, bučiau lėkęs jos jieškoti. Bet kur ir kokiame krašte gyveno, nežinojau.
Mišparams pasibaigus prireikė klebonijon nueiti. Nunešiau kokiuos tai popierius klebonui pasirašyti.
– Kas tau? Kodel tu toks šiandien išblyškęs, į giltinę panašus? – klausia klebonas. Rupestingai, nors ir pro juokus. – Matyt, jog tave liga apima. Ką? Beskuo tu taip grojai ir giedojai griaudingu balsu. Eik, atsigulk. Gali da smarkiau apsirgti.
– Nieko, aš sveikas, – teisinuos. – Tik taip man truputį negera.
– Kas gi galėtų buti? Gal įsimylėjai į ką? Gal patiko kokia mergiotė? O, jos greitai moka pagauti berniokų širdį, nei apsidairyti nesuspėsi... Tai niekis! Pereis.
Nieko neatsakiau. Nustvėriau pasirašytus popierius ir pro duris. Da ką sakė-juokavo, negirdėjau.
Laukiau-tikėjaus, kad ji kada-nors atvažiuos kuma, atveš kieno mažutį krikštan. Arba bus kam pomerge, jaunąją prie altoriaus lydės. Maniau pamatysiąs tuomet ją arčiau, galėsiąs susipažinti, švelnų žodelį tarti, nuo jos ką gero išgirsti.
Buvau prasimanęs medžioti vaikščioti. Šaudyklę susigadojau. Išlandžiojau visas parapijos girias, išbraidžiau pievas. Nei vieno sodžiaus neaplenkiau. Ir nei miške uogaujant jos nesutikau, nemačiau pievoje šienelio grėbiant, rutų darželyje ji dainelės neniuniavo.
Baigės vasara. Artinos žiaurus ruduo. Lapus nuo medžių rauti ketino. O vis aš jos negalėjau rasti. Ir nemačiau da niekur. Bažnyčioje tik, prie pilioriaus augštojo.
– Gal tat vienas sapnas? Gal tat man bažnyčioje ji vien vaidinas? Trotina mane kokia pikta baisenybe? Tyčiojas manimi, kvatojas-juokiasi?
– Ne! Ne! Negalimas daiktas! Ne vaikas aš esu, – priešinaus toms mintims. Kovojau su jomis. Ir drąsios jos buvo. Nebėgo.
– Jei tat ir ne sapnas, tai gal ji apie mane nei trupučiuko niekuomet nepagalvoja? Gal ji bažnyčioje ne į mane žiuri? Į vargonus? Į kitą kokį užu mano pečių? Myli kitą?
– Ne! Ne! Nepanašu! Ji į mane žiuri, mane mato!...
Ir kovojo-grumėsi mintįs, galvą man svaigino, naktelės užmigti neleido.
Ir šit vieną naktį, kad jau viso miestelio gaidžiai giedojo, diena aiškiai brėško, o nuo manęs vis miegas bėgo-bėgo, atėjo viena mintis. Nepažįstama visai. Neregėta da. Nuramino, pasakė:
– Primink savo klebonui, kad labai reikalinga esą bažnytinis choras padidinti, pagerinti jis. Vienomis mergaitėmis. Vyrų gana. Tegul iš sakyklos pasako, karštai paragina.
Ir nudžiugau. Nei išgulėti negalėjau.
– Bus ir ji!
– O gal neateis? Nepanorės?
– Ateis! Butinai! – užrėkiau.
Aprimo viskas. Abejonė retai savo nosį kiščiojo. Taip aišku ir galima rodėsi.
Paprašiau klebono, žodžių nepasigailėjau, kad parodžius choro silpnumą. Prižadėjo. Sakėsi ir jam pačiam senai tat rupį.
Laukiau sekmadienio nekantraudamas.
Atėjo ir sekmadienis. Klebonas po pamokslo ilgai ir puikiai ragino. Mergaitės atidžiai, akeles pastatę klausės. Žadėjo joms malonės nuo Dievo, garbės nuo kitų parapijų, ir dangaus nepasigailėjo.
– Vis tat garbinimas, malda Viešpačiui. O kad malda graži, daugelis ją siunčia iškarto, tuo ji Dievui tinkamesnė, tuo Jis geriau jos išklauso, – aiškino kunigėlis.
– Fertig! – džiaugiaus.
Tuojau po mišparų, kas panorės išmokti giedoti, liepė visiems pas mane susirinkti. Žvilgterėjau tuomatu į ją – klausos. Paskum, persižegnojus, greitai pro duris išspruko. Į mane, augštyn, praeidama pažiurėjo ir lengvai šypterėjo. Nuo to man net kvapą užmušė.
XI dalis
Kuprelis priminė darbą. Liepė man savo pažiurėti, o jis tuo tarpu savo, kas reikia, atliko.
Ir vėl pasakoja, nesiskubindamas. Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka tenai. Kiekvieną smulkmenėlę, jausmu pagražintą, atiduoda. Plonas, banguojąs jo balsas maišosi-pinasi su maluno užimu ir bildesiu. Plaukia grindimis, sienomis, lubomis. Veržias pro keturkampius mažus langelius ir oru pasikėlęs skrenda virš pievų, vilniuojančių rugių ir tamsiųjų girių. Tarytum mėlynę dangaus pasiekti stengias, Ir apsakinėja, rodos, ne jis, bet patsai malunas, daug laimės ragavęs, daug vargo prityręs.
– Skubiai namon parsprudau. Laukiau naujų giesmininkų ateinant, laukiau tik jos vienos. Pietuoti nerupėjo. Tarnaitė prašė, sakė, kad atauš, grąsino. Visviena, tegul sau! – pamojau.
Ėjau nuo lango į langą. Žiurėjau pro juos nekantraudamas. Ant šventoriaus ir apie šventorių vaikščiojo-šnekučiavo žmonės. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškėjo-juokavo. Regis, kad ir pamokslą butų užmiršę, kunigo žodžius vėju pavarę. Niekas nei nesiartino į mano namelį. Ničniekas.
– Kad nesutikau jos, visą parapiją išvaikščiojęs, tai čia nei tikėties nėra ko! – atsitraukiau nuo lango.
Atsibodo. Jau daugiau valandos. Užpykęs atsisėdau ir papietavau. Smarkiai ir greitai valgiau. Kad šaukštui galvos nenukandau, tai stebiuos.
Vis nieko nėra.
Prie fortepijano priėjau. Pasiutusio ką užbarabonijau. Trankiau pirštais kur papuolė ir kaip papuolė. Riaukė-gaudė balsai kitas už kito smarkiau, kitas už kito stipriau. Maniau nuo jų riksmo lubos sugrius, mane užslėgs. Nebojau. Da pikčiau.
Staiga girdžiu šneka priemenėje. Artinas prie durų. Mergiotės! Karštas prakaitas perėmė. Krutinę suspaudė, širdis šokinėja-plaka.
Va jau inėjo. Trįs. Vyriškis ketvirtas. Ko jam? Neatsiliko mat! Paskui seka.
Nėra jos tarp jų! Neatėjo!
– Ir neateis jau niekados. Neteks susipažinti, – užraudojo siela.
Kuone pasakiau tiems visiems.
– Eikit sau iščia. Man nereikia jusų. Aš nenoriu tokių mokinti.
Jie ir neprašomi atsisėdo. Laukia ir žiuri į mane. Aš vaikščioju gi sau. Kambarį skersai ir išilgai žingsniuoju, tarytum čia nieko nebutų. Apmaudo varginamas, nagus kramtau. Visą pirštą atkąsčiau, rodos.
Viena mergiočių atsistojo, ilganosė tokia ir sako į mane, nedrąsiai visai, – regis ims ir rankon pabučiuos.
– Mes, Tamsteli, giedoti atėjome... mokinties.
– Gerai, kad atėjote, – burbtelėjau, kampan nusigrįžęs.
– O ar tuoj, Tamsteli, pradėsi?...
– Ko?
– Mokinti mus.
– Palaukite. Jusų mažai teatėjo.
– Daugiau ir neateis. Niekas nenori.
– Uhu! – sumurmėjau pats į save.
– Mums pareiti toli, kad Tamsta greičiau... – pradėjo kita.
– Taigi, toli, – pridurė vyriškis.
Nebuvo kas daryti. Prisiėjo pradėti.
Išmėginau, šiaip-taip jų balsus. Nekokie jie buvo, silpnoki. Viena spiegė, lac ožka, kita avelės balsu bliovė, trečia, kuri pirma prašnekėjo, tai da kiek žmoniškiau. Bernioko toks buvo balsas, kad nors, ausis užsikimšęs, drožk pro langą.
Paskum jau neturėjau ko su jais veikti.
Da kiek pasikankinę su do-re-mi-fa-sol-la-si-do, tylėjome. Mano giesmininkės sunkiai alsavo, o giesmininkas rankove prakaitą nuo kaktos braukė.
Vėl priemenėje balsai, linksmas-guvus šnekėsys, skubųs žingsniai!
Plačiai prasivėrė durįs, ir... aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį. Žiuriu į ją akis ištrėškęs ir matau, lyg pro rukus. Taip, ji, ji! Tai ji, paukštelė, įskrido mano nameliuosna, tai ji gražiai čia sučiulbo!
Tuojau priėjo, pasisveikino mane, šiltai paspaudė ranką. Meiliai, po kelis kartus, pasibučiavo su anksčiau atėjusiomis viešniomis. Užkalbina visus.
Giedra, blaivu pasidarė.
Vėl prie manęs:
– Labai-labai Tamstą atsiprašau už tokį mano su drauge pasivėlinimą. Aš, mat, tiesiai iš bažnyčios namon parėjau. Papietavau. Vienok greitai bučiau atėjusi, bet atvažiavo svečių, ir aš užtrukau. Dėdė su teta. Da jie pasiliko.
Šnekėjo su manimi švelniai-maloniai, tarytum butų nepirmi metai jau pažinojusi. Bet aš jaučiaus, lyg sugautas. Neįstengiau surasti nei tinkamo žodelio, kad atleisti tą jos kaltę, pasivėlavimą, nei nieko.
Jos grynas, vaiskus balselis plaukė, kaip vanduo. Tai svyravo, tai bangavo gražiai.
Gera pasidarė mokinti. Ir mokinau visus. Nei balso, nei žodžio nesigailėjau... Mano kalba bėgo greitai, aiškiai. Suklupdavo tik, kaip jos akelėsna žvilgterėdavau. Ir vėl ir vėl atsitaisydavau. Net patsai savo kalba gerėjaus. Stebėjaus, iš kur ji tokia graži.
Laimingas-linksmas tą vakarą buvau, yt paukštis šiltą pavasarį, šitan kraštan parskridęs.
Kartais ir šalta darėsi ir bailė ėmė. Išnykdavo ji, lac ledas sutirpdavo, kad skaidrios jos akelės, kaip žiemos dangus, į mane pažiuri, meilus veidelis nusišypso.
– Kaip butų gera, kad ji mane mylėtų, kad aš ją galėčiau mylėti! – šnabždėjau sau patylomis, negalėdamas nei viena mintimi nuo jos nukrypti.
– O kaip butų baisu, kad ji manęs neapkęstų !! – sakiau sau. Ir baisi-baisi man ta mintis rodėsi. Kraujas gįslose nuo jos stingo.
Ji gi giedojo, augštai kningą pakėlusi. Jos balselis liejosi-plaukė, dabino viską. Gal nei nežinojo, nei nenujautė mano minčių, kad tik ji dabino, šildė.
Pradėjo temti. Tamsu kambaryje pasidarė. O aš vis giedu su savo naujomis giesmininkėmis. Giedu ir giedu. Giedočiau visą naktį. Da geriau tamsoje. Nieko nesimato. Minčių niekas nekliudo. Jos audžias-pinas į artimus lukėsius, tai tolimus staiga. Ir labiau tada vilioja.
Jau štai, prisimenu, ketina giesmininkės traukti namon, paliuosuoti meldžia. Gaila jų, visų jau gaila, visos brangios tapo. Kaip įmanydamas traukiu laiką, tai šiam, tai kitam užlaikau. Ne, nepasilieka. Vėlu, teisinas. Išėjo.
Norėjęs buvau Kazę praleisti, palydėti truputį. Bet pasisiulyti drąsos neteko. Tik paklausiau minkštą, švelnutę rankelę jos spaudamas:
– Ar toli Tamstai namon?
– Visai netoli. Čia-pat miestelyje. Ant galo sodžiaus, į ežerą... Tai ką? – paklausė trumpai, paslaptingai, galvutę į šoną pakreipusi. Nusišypsojo, akysna pažiurėjo.
Užsisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia-pat, visai netoli nuo manęs gyvenama. Už pusvarsčio kokio!
Ir nuo klausimo jos nejauku pasidarė. Nei šis, nei tas. Susisarmatijau, atsakyti nieko negalėjau. Žodžių pristigau.
Lyg palaukė ko, pastovėjo valandėlę. Paskum da žvilgterėjo kartą, indomiai taip, ir apsisukus, kaip voveraitė, greitai nuėjo paskui savo draugę. Toji paėmus ją už rankos, klausė apie ką, kuždėjo tyliai.
Lydėjau jiedvi akimis, siekiau kiekvieną žingsnį. Ir tarytum pamečiau ką, kuomet jiedvi gatvės vingyje pasislėpė.
Geso jau aušra. Dažai jos blyško ant dangaus. Daiktais ir visai nyko. Žvaiždutėmis visas buvo dangus nubarstytas. Vakarinė į pat kraštą nuslinko, dingti už girios ketino. Silpni jos spinduliai žibčiojo da linksmai, pasakojo negirdėtas paslaptis, žmonių jaunas širdis žavėjo.
Ilgai da vaikščiojau po kiemą. Nei rudens perimančio šaltelio nejaučiau. Galvojau apie ją. Stengiaus prisiminti kiekvieną jos žodelį, balso skambėsį, akių šiltą žvilgsnį. Stengiaus prisiminti, kaip tas žvilgsnis mane tirpdė, širdį kuteno. Ir stengiaus kuoaiškiausiai ją matyti savo vaidentuvėje. Kuomet tas paveikslas blykšdavo, aš jį turėjau visomis pajiegomis, neleidau jam išdilti. Kad jis stovėjo prieš mane aiškiai, kaip gyvas, tai tiesiau į jį rankas, apimti norėjau.
Nuėjau gulti pačiame vidunaktyje. Tylu jau buvo visur, visi miegojo.
Gulėjau, varčiaus, miegas nėjo, nemerkė man akių. Mintįs vis pynėsi apie ją, vis audė lukėsį.
– Daugiau aš nieko, nič-nieko nenorėčiau-negeisčiau, kaip vien to, kad ji mano draugė butų, mane amžinai mylėtų.
– Be jos man nei pasaulis nemielas, nei žmonės, nei dąngus, nei žemė. Ji viskas, viskas amžinai!...
– Bet ji, nors sodietė, neprasta matyt. Gaidas pati pažįsta, gieda gražiai. Apsiėjimą turi malonų. Jaučiama šviesos truputis. Gali ir geresniam už mane patikti, gali ją koks-nors ponelis pamylėti. Kur man, prastam vargonininkėliui, siekti prie josios ! – nuliudau-nusiminiau.
Ir nors džiaugiaus, kad šiandien ją pažinau, bet da sunkiau man darėsi, da labiau spaudė nežinės akmuo.
– Kodel atsigrįžo, kodel taip skubiai nuo manęs nuėjo? Tur-but aš jai nei ne galvoj? Ji tik tyčiojas manimi.
– Ne! Ne! Negali buti! – slopinau tą balsą.
Užmigau – nemenu kada. Pavargęs, nuilsęs.
Atsikėliau prieš pačias mišias. Ir buvau jau sveikas, ramus, lac pirtyje išsimaudęs. Gera buvo, kad galų-gale su ja susipažinau; lyg ką pergalėjau; praardžiau kokią tai stiprią sieną, padariau joje spragą. Tikėjaus, kad jau esu perlipęs per slenkstį tos sienos, įžengęs naujan, neregėtan pasaulin. Viltis liuliavo-supė vaidentuvę, skleidė joje puikius vaizdus.
Ilgu, baisiai man ilgu buvo laukti kito šventadienio. Sulaukęs vakaro džiaugiaus, kad viena diena ta ilgoji savaitė jau susimažino, kad viena diena greičiau galėsiu ją pamatyti, pasigėrėti gražiuoju balseliu ir drauge giedoti prie vargonų! Vargonai užaus, niuniuos ramiai, taip iškilmingai. Ji bus arti prie mano šalelės, tars jiems ir į mane savo švelniais žvilgsneliais myluos.
XII dalis
Kitą šventadienį anksčiau atsikėliau, negu visuomet. Vos išaušus nuėjau adynų giedoti. Bažnyčia buvo jau atdara. Bet viduj da nieko nesimatė.
Užlipęs ant viškų staiga nustebau. Kazė su savo drauge klaupkose prie vargonų sėdi! Mane pamačiusi išėjo prieš, maloniai pasisveikino. Paskum pakreipė galvutę ir sako, tiesiai akysna žiurėdama.
– O kad mes, Tamsta, lietuviškai adynas užgiedotume? Ką? Pažiurėtume, kaip lietuviškas balsas bažnyčioje skamba?
– Nežinau. Negalima. Visai negalima... Pagaliaus, juk visviena ir lenkiškai, – paaiškinau.
– Ką Tamsta sakai?! – sušuko ji atopakalin atsitraukdama. – Iš Tamstos žodžių aiškiai matyti, kad Tamsta jokio supratimo apie savo tėvynę neturi, Lietuvos nežinai, – užbaigė ji su dideliu pasigailėjimu.
Nieko negalėjau, net ir bijojau, jai ką nors į tat atsakyti. Apie savo tėvynę aš tikrai ligtolei jokio supratimo neturėjau. Kada augau pas gerą Šenfeldą, tai tikėjaus esąs vokiečiukas. Tas gi senis klebonas, pas kurį pyragus minkiau, lenku mane vadino. Dabar štai ji nusistebėjo, kad aš nieko nežinąs apie savo tėvynę, Lietuvą!
Da kartą ėmiau jai aiškinti. Plačiai jau. Bet žodeliais atrinktais, maloniai, kad neužpykdinti. Sakiau, kad nors čia visi žmonės ir lietuviškai šneka, tečiaus nuo amžių Dievą bažnyčioje lenkiškai garbina, lenkiškai Jam maldas siunčia, taigi ir negalima esą jų papročių pertraukti, naujos mados įvesti. Da sakiau, kad Dievas daug kalbų moka, daug jų pažįsta, taigi ir lenkiškai supranta.
Vienok ji į mano aiškinimus karčiai nusijuokė.
– Dovanok, Tamsta, kad aš iš savo pusės negaliu Tamstai Dievo namuose paaiškinti, kodel čia reikia lietuviškai užgiedoti, nors pirma butų buvę visas tukstantis metų lenkiškai ir da kažin kaip kitaip giedota... Tamsta gi buk toks geras, užeik kuomet-nors pas mus, tai aš, laiko turėdama, viską Tamstai, kaip ant delno, išdėsiu... Dabar gi užtraukime: „Garbinkim Viešpatį Dievą”... lietuviškai, – ir jau atsidengė „Šaltinį”.
– Bijok Tamsta Dievo! Ką ponai, ką kunigai pasakys tat užgirdę! – pradėjau aš melsti nusigandęs.
– Buk Tamsta ramus! Aš užu viską atsakysiu, – pamojo ranka. – Na, Jievut, pradėkiva!
Ir jiedvi, susėdę klaupkosna, pradėjo. Nieko neįveikęs ir aš ėmiau tarti vargonais.
Bet bailė kratė:
– Koks bus galas? Ar negausiu aš nuo klebono barti? Ar neišbruks jis manęs iš Skruzdynų? Juk tat sauvalė! Galų-gale nežinia kas!...
Po truputį, po truputį nurimau. Jos balsas sužavėjo. Rodėsi ne mergiotė, bet pats angelas iš dangaus gieda. Ir pačios adynos taip dailiai lietuviškai skamba. Lenkiškai panašiai toli-gražu negalėtų.
Baimės nė pėdų neliko. Užgiedojau ir aš, vargonus smarkiau paleidęs.
Nežinau kodel, bet man pasirodė, kad aš lietuviškai galiu liuosiau giedoti, negu latiniškai ir lenkiškai. Gal tai vien del jos?... Ji pasergėjus, kad aš giedu, atsigrįžo į mane, meiliai nusišypsojo, galvutę linkterėjo. „Ačiu”, rodos pasakė. Ir nudžiugau, gera man pasidarė.
Davatkos inėję bažnyčion, tuojau kėlė galvas į viškas. Sustovinėjo ir klausėsi nustebę. Į altorių eidamos ir tai da po keletą kartų grįžosi atgalion.
Po adynų aš maniau, kad ji ir rožančių giedosianti lietuviškai. Net pasiulęs buvau, bet ji pasakė, kad šiam kartui užteks. Paskum kada.
Po mišių klebonas pasišaukė mane pas save.
– Nu, jau po visam! – galvojau eidamas. – Gali buti da aršiau, negu su anuo kunigu... Ir kas jai davė užsispirti lietuviškai giedoti?! Juk negalimas daiktas, kad ji man blogo geistų? Pražudyti norėtų?... O gal nori, kad mane greičiau išstumtų iš Skruzdynų?! – umai nusiminiau.
Einant klebonijon net stingau visas. Žengdamas per slenkstį kunigo kambarin persižegnojau ir permečiau „Sveika Marija”.
– Kaip tu šiandien adynas giedojai? – paklausė manęs lietuviškai. Pirma girdėjau jį vien lenkiškai šnekant. Tai man dingterėjo galvon.
– L-l-lietuviškai, – atsakiau dantimis kaukšėdamas.
– Tai ko bijai, kad lietuviškai? Aš lietuvis esu. Tur-but ir tu ne kitoks?
– Lietuvis, – padrąsėjau.
– Tai ir gerai. Matai, aš nei trupučio tavęs nepapeiksiu, kad šiandien lietuviškai užgiedojei. Labai gerai. Pirmai maniau, kad tu esi lenkas. Ir bučiau, žinai, neėmęs tavęs vargonininkauti, kad ne rekomendacija to pono. Nenorėjau, pats nesenai čia tekęs, atsakyti. Savojo gi neturėjau... Tai puiku! Galėsi dabar kas šventadienis lietuviškai adynas giedoti... Paskum, už keleto mėnesių ir iš rožančiaus lenkišką kalbą išgįsime. Tik nereikia greitai. Nereikia skubėti. Mano pirmtakunas, vos tik atvažiavęs, iškarto norėjo viską permainyti. Taigi jam ir nepasisekė. Bematant jis iš čionai iškelta. Reikia pamažu. Pirma adynos, paskum rožančius, o antgalo ir kiti giedojimai. Niekas nei nepajus.
Aš net pralinksmėjau.
– Kokia tai mergiotė, kuri padėjo tau giedoti?
– Nepažįstu da gerai. Ji čia-pat miestelyje gyvena, – atsakiau.
Malonu man buvo, kad klebonas pradėjo apie ją klausinėti. Norėjos, kad da vis daugiau klaustų.
– Nu ir balselis! Puikiai, puikiai gieda. Atsiklausyti adynų negalėjau. Ji, matyt, da pirmą kartą?
– Taip, tėveli.
– Nes ankščiau nesigirdėjo.
– Tai ji ir užgiedojo šiandien lietuviškai. Aš buvau mėginęs išaiškinti, kad negalima čionai, bet ji nei neklausė.
– Matyt susipratusi kokia. Drąsuolė. Na tai dabar tik adynas lietuviškai giedokite. Daugiau nič-nieko. Kada bus galima rožančių, pats pasakysi.
– Gerai, tėveli, – sutikau. Tik abejojau, ar sutiks ji.
– Šiandien ateisiu pažiurėti, kaip jųs ten mokinatės. Gal da lietuviškai ką uždainuosime... Reikia Lietuvą pamažėl gaivinti, išlengvo krapštyti ją iš miego, kad staiga nubudus neišsigąstų... Eik sveikas. Sudieu.
Išėjau. Jokiu budu netikėjau, kad panašus bus galas. Džiaugiaus, kad galėsiu dabar kartu su ja lietuviškai giedoti.
Ir klebonas man patiko. Begalo! Jis beveik kiekvieną šventadienį ateidavo pasiklausyti, kaip mes giedame ir galop pats mokino visus dainuoti. Ir kad užtraukdavome choru kokią dainą, tai net visas miestelis nuo jos skambėjo.
Neapsakytai aš jas pamėgau. Da kada mažas buvau, tai kaip užgirsdavau sodžiaus mergiotes dainuojant, net saldu darėsi. Tiko man jų griaudingumas, liudėsys. Tiko švelnus, malonus liuliavimas. Ir aš išlengvo, tyliai joms tariau. Ir tardamas lingavau į šonus, tarytum kas supė mane, ar vežė laivu per didelį, platų ežerą.
Klebonas kelinton jau dienon atanešė man „Aušros” porą num. Skaityti da man sunku buvo lietuviškai, daug labai žodžių nesupratau, daug ko nepermaniau. Jis man aiškino, mokino, rodė. Mėgino su manim šnekėti tai apie tą, tai apie kitą perskaitytą dalyką. Po truputį inpratau. Pradėjo geriau sekties lietuviškai galvoti, žodžius sakiniuosna rišti.
Pasijutau tikrai lietuvis esąs. Bet ne tiek į mane veikė klebonas, kiek Kazytė. Tiesą pasakius, kad ji ne lietuvė butų buvusi, tai klebonas vargiai iš manęs butų lietuvį padaręs. Gal visai jam but nepasisekę.
Adynų giedoti ji ateidavo vien su savo drauge. Kitos giesmininkių visai neateidavo. Toli joms buvo. Retai kokia, anksti išnamų išsprudusi.
Taip sutartinai ir puikiai mes visi trįs giedojome, kad rodėsi net šventieji bažnyčioje klausėsi musų maldos ir jųjų susimąstę-griaudųs veidai, nušvisdavo-pragiedrėdavo. O angelėliai tarytum tardavo mums ant savo dudelių. Pati bažnyčia kaip tai persimainydavo, pasidarydavo tokia švelni, lietuviška. Viskas joje virsdavo kitaip, savu ir artimu. Ko tik nemelstum, vis, rodos, Dievas čia išklausytų. O aš meldžiaus, malda mano meilės prašė...
XIII dalis
– Ar tu girdi? – pašoko Kuprelis. – Dykos girnos mala! Bėgk greičiau apačion!
Kuo galvos nenusisukau lėkdamas laiptais.
Priėjau prie maišo, jis palaidas kaba! Vėjas, įsiveržęs pro duris, plavėsuoja jį į šonus. Nič-nieko jame nėra.
Vėl tekinas viršun. Į Kuprelį.
– Kas tai butų, Tamsta, kad maišas dykas kabo?
– O tai tau pagelbininkas! Tai tau žioplys!
Vos spėjęs surikti, kaip skritulys, nuritėjo žemyn.
Ir aš paskui. Persigandęs. Manau, kad jau čia nėr žinios, kas atsitiko.
– Žiurėk, ką tu čia gero pridirbai!
Atkišė jis rankovę, kurią aš, mainydamas maišus, užstumęs visai užmiršau atstumti. Jam dabar atkišus, maišas pusiau-pilnis prisipildė sėlinų.
– Žiurėk da čia! – atidarė piklių iš šono. Pakėlė maršką. Iš pykčio lupas kramto, galvą kraipo.
Priėjau. Žiuriu skrynion. Net akyse tamsu pasidarė. Didelė kruva baltų, kaip sniegas miltų, užterštų sėlinomis! Visas paviršius. Į galą, į rankovę net juoda.
– Pagirs tave tėvelis už malimą. Nėra ko sakyti! Reikės piragai su sėlinomis valgyti. Gal tada nebusi tokiuo ponaičiu, mėgstančiu nieko neveikti. Nevaikščiosi, rankų kišenėsna susinėręs. Neskaldysi akimis lubų, – bara Kuprelis.
Stoviu ir nežinau kas daryti. Žiuriu tiktai žvairom į miltus.
– Ko stovi, kaip varna ant tvoros!?
Imk tą maišą. Tuojau nešk. Skrisk su juo viršun, – prisakė jisai.
Skubiai-greitai tvėriau maišą. Mečiausi visomis pajiegomis ant pečių. Permečiau kiton pusėn. Išsmuko iš rankų. Šliapt! žemėn.
Kuprelis visai patrako!
– Štai tau boba! Tokio maišelio suvaldyti negali! Duok jau bent aš nunešiu, kad toks netikęs esi.
Tuomatu pasitaisiau. Antrą kartą užsimečiau. Kaip vijurkas nunešiau. Užpyliau.
Atgalion. Jau jo čia nėra. Atsidengęs piklių, vėl žiuri į miltus. Baisiai-baisiai jie suteršti! Pyktis kremta. Rodos nežinau, ką įmanyčiau.
– Ką dabar su jais daryti?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Ką Kazė pasiūlo Olesiui, kai pirmą kartą ateina giedoti ant vargonų?
Rašiniui: Tėvynė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.