Kuprelis40-42 psl. · apie 5 min.
XII dalis23% kūrinio
40 psl.

– Tai ji ir užgiedojo šiandien lietuviškai. Aš buvau mėginęs išaiškinti, kad negalima čionai, bet ji nei neklausė.

– Matyt susipratusi kokia. Drąsuolė. Na tai dabar tik adynas lietuviškai giedokite. Daugiau nič-nieko. Kada bus galima rožančių, pats pasakysi.

– Gerai, tėveli, – sutikau. Tik abejojau, ar sutiks ji.

– Šiandien ateisiu pažiurėti, kaip jųs ten mokinatės. Gal da lietuviškai ką uždainuosime... Reikia Lietuvą pamažėl gaivinti, išlengvo krapštyti ją iš miego, kad staiga nubudus neišsigąstų... Eik sveikas. Sudieu.

Išėjau. Jokiu budu netikėjau, kad panašus bus galas. Džiaugiaus, kad galėsiu dabar kartu su ja lietuviškai giedoti.

Ir klebonas man patiko. Begalo! Jis beveik kiekvieną šventadienį ateidavo pasiklausyti, kaip mes giedame ir galop pats mokino visus dainuoti. Ir kad užtraukdavome choru kokią dainą, tai net visas miestelis nuo jos skambėjo.

Neapsakytai aš jas pamėgau. Da kada mažas buvau, tai kaip užgirsdavau sodžiaus mergiotes dainuojant, net saldu darėsi. Tiko man jų griaudingumas, liudėsys. Tiko švelnus, malonus liuliavimas. Ir aš išlengvo, tyliai joms tariau. Ir tardamas lingavau į šonus, tarytum kas supė mane, ar vežė laivu per didelį, platų ežerą.

Klebonas kelinton jau dienon atanešė man „Aušros” porą num. Skaityti da man sunku buvo lietuviškai, daug labai žodžių nesupratau, daug ko nepermaniau. Jis man aiškino, mokino, rodė. Mėgino su manim šnekėti tai apie tą, tai apie kitą perskaitytą dalyką. Po truputį inpratau. Pradėjo geriau sekties lietuviškai galvoti, žodžius sakiniuosna rišti.

Pasijutau tikrai lietuvis esąs. Bet ne tiek į mane veikė klebonas, kiek Kazytė. Tiesą pasakius, kad ji ne lietuvė butų buvusi, tai klebonas vargiai iš manęs butų lietuvį padaręs. Gal visai jam but nepasisekę.

41 psl.

Adynų giedoti ji ateidavo vien su savo drauge. Kitos giesmininkių visai neateidavo. Toli joms buvo. Retai kokia, anksti išnamų išsprudusi.

Taip sutartinai ir puikiai mes visi trįs giedojome, kad rodėsi net šventieji bažnyčioje klausėsi musų maldos ir jųjų susimąstę-griaudųs veidai, nušvisdavo-pragiedrėdavo. O angelėliai tarytum tardavo mums ant savo dudelių. Pati bažnyčia kaip tai persimainydavo, pasidarydavo tokia švelni, lietuviška. Viskas joje virsdavo kitaip, savu ir artimu. Ko tik nemelstum, vis, rodos, Dievas čia išklausytų. O aš meldžiaus, malda mano meilės prašė...

XIII dalis

42 psl.

– Ar tu girdi? – pašoko Kuprelis. – Dykos girnos mala! Bėgk greičiau apačion!

Kuo galvos nenusisukau lėkdamas laiptais.

Priėjau prie maišo, jis palaidas kaba! Vėjas, įsiveržęs pro duris, plavėsuoja jį į šonus. Nič-nieko jame nėra.

Vėl tekinas viršun. Į Kuprelį.

– Kas tai butų, Tamsta, kad maišas dykas kabo?

– O tai tau pagelbininkas! Tai tau žioplys!

Vos spėjęs surikti, kaip skritulys, nuritėjo žemyn.

Ir aš paskui. Persigandęs. Manau, kad jau čia nėr žinios, kas atsitiko.

– Žiurėk, ką tu čia gero pridirbai!

Atkišė jis rankovę, kurią aš, mainydamas maišus, užstumęs visai užmiršau atstumti. Jam dabar atkišus, maišas pusiau-pilnis prisipildė sėlinų.

– Žiurėk da čia! – atidarė piklių iš šono. Pakėlė maršką. Iš pykčio lupas kramto, galvą kraipo.

Priėjau. Žiuriu skrynion. Net akyse tamsu pasidarė. Didelė kruva baltų, kaip sniegas miltų, užterštų sėlinomis! Visas paviršius. Į galą, į rankovę net juoda.

– Pagirs tave tėvelis už malimą. Nėra ko sakyti! Reikės piragai su sėlinomis valgyti. Gal tada nebusi tokiuo ponaičiu, mėgstančiu nieko neveikti. Nevaikščiosi, rankų kišenėsna susinėręs. Neskaldysi akimis lubų, – bara Kuprelis.

Stoviu ir nežinau kas daryti. Žiuriu tiktai žvairom į miltus.

– Ko stovi, kaip varna ant tvoros!?

Imk tą maišą. Tuojau nešk. Skrisk su juo viršun, – prisakė jisai.

Skubiai-greitai tvėriau maišą. Mečiausi visomis pajiegomis ant pečių. Permečiau kiton pusėn. Išsmuko iš rankų. Šliapt! žemėn.

Kuprelis visai patrako!

– Štai tau boba! Tokio maišelio suvaldyti negali! Duok jau bent aš nunešiu, kad toks netikęs esi.

Tuomatu pasitaisiau. Antrą kartą užsimečiau. Kaip vijurkas nunešiau. Užpyliau.

Atgalion. Jau jo čia nėra. Atsidengęs piklių, vėl žiuri į miltus. Baisiai-baisiai jie suteršti! Pyktis kremta. Rodos nežinau, ką įmanyčiau.

– Ką dabar su jais daryti?

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.