Kuprelis42-44 psl. · apie 5 min.
XIII dalis24% kūrinio
42 psl.

– Ar tu girdi? – pašoko Kuprelis. – Dykos girnos mala! Bėgk greičiau apačion!

Kuo galvos nenusisukau lėkdamas laiptais.

Priėjau prie maišo, jis palaidas kaba! Vėjas, įsiveržęs pro duris, plavėsuoja jį į šonus. Nič-nieko jame nėra.

Vėl tekinas viršun. Į Kuprelį.

– Kas tai butų, Tamsta, kad maišas dykas kabo?

– O tai tau pagelbininkas! Tai tau žioplys!

Vos spėjęs surikti, kaip skritulys, nuritėjo žemyn.

Ir aš paskui. Persigandęs. Manau, kad jau čia nėr žinios, kas atsitiko.

– Žiurėk, ką tu čia gero pridirbai!

Atkišė jis rankovę, kurią aš, mainydamas maišus, užstumęs visai užmiršau atstumti. Jam dabar atkišus, maišas pusiau-pilnis prisipildė sėlinų.

– Žiurėk da čia! – atidarė piklių iš šono. Pakėlė maršką. Iš pykčio lupas kramto, galvą kraipo.

Priėjau. Žiuriu skrynion. Net akyse tamsu pasidarė. Didelė kruva baltų, kaip sniegas miltų, užterštų sėlinomis! Visas paviršius. Į galą, į rankovę net juoda.

– Pagirs tave tėvelis už malimą. Nėra ko sakyti! Reikės piragai su sėlinomis valgyti. Gal tada nebusi tokiuo ponaičiu, mėgstančiu nieko neveikti. Nevaikščiosi, rankų kišenėsna susinėręs. Neskaldysi akimis lubų, – bara Kuprelis.

Stoviu ir nežinau kas daryti. Žiuriu tiktai žvairom į miltus.

– Ko stovi, kaip varna ant tvoros!?

Imk tą maišą. Tuojau nešk. Skrisk su juo viršun, – prisakė jisai.

Skubiai-greitai tvėriau maišą. Mečiausi visomis pajiegomis ant pečių. Permečiau kiton pusėn. Išsmuko iš rankų. Šliapt! žemėn.

Kuprelis visai patrako!

– Štai tau boba! Tokio maišelio suvaldyti negali! Duok jau bent aš nunešiu, kad toks netikęs esi.

Tuomatu pasitaisiau. Antrą kartą užsimečiau. Kaip vijurkas nunešiau. Užpyliau.

Atgalion. Jau jo čia nėra. Atsidengęs piklių, vėl žiuri į miltus. Baisiai-baisiai jie suteršti! Pyktis kremta. Rodos nežinau, ką įmanyčiau.

– Ką dabar su jais daryti?

43 psl.

Sustojo malunas. Sustabdė kas. Ilėkė Kuprelis iš lauko. Piktas vis. Įširdęs. Ir skrebučiai ir kupros įširdę. Visas.

– Nu, ko žiopsai?! – užsidurė manęs. – Semk sėlinas iš pikliaus. Pilk maišan.

Pritaisiau maišą prie durelių. Ėmiau žerti su lentele. Nuo paviršiaus tiktai, gražiai.

– Semk ir su miltais! – liepia.

– Kad gaila, – sakau.

– Nieko, negailėk! – susijuokė pro pyktį. – Kaip sumalei, taip ir suvalgysi.

Tyliu. Ir jis tyli. Tylėdamu žeriava sėlinas maišuosna. Su miltais. Abu piktai. Aš da aršiau pykstu. Jau visai nežmoniškai jis mane barė. Koliojo tiesiog. Ne juokai. Yra už ką pykti. Ir dabar man rodos, kad ne aš kaltas, bet jis.

Kartkartėmis žvilgterėja į mane. Iš-padilbų, bet nerusčiai. Aš stengiuos nematyti.

Susėmėva. Liko vien balti, gražųs miltai. Tik nelygus jų paviršius. Išvagotas-išbraižytas. Tai ne pirmai. Bet ir tai gerai, kad nužėrėva lig vienai sėlinai. Nei krislelis neužsiturėjo. Regis taip.

– Nešk šitą maišą ir užpilk. Aš tuo-tarpu maluną paleisiu, – sako jis jau visai ramiai.

Gana ir man pykti. Užtenka.

– Tai su miltais nieko blogo nebus? – klausiu da vis rupestingai.

– Žinoma, ne. Jie pikliuje atsiskirs kuogreičiausiai. Sėlinos gi savo keliu nueis. Nei vienas miltelis nežus. Tik darbo daugiau. Bet tai niekis... Žiurėk, dabar jau niekuomet nepalik užkišęs anos rankovės. Nes kitaip tik ji sėlinų prisipildo, o joms nėr kur išeiti, tai jos ir veržias per viršų skrynion, tiesiai miltuosna. Da kitą kartą taip užsigruda gale rankovės ir pikliaus, kad jį suturi. Na jau tuomet lužta, genda kas-nors... Dabok!

– Kiek laiko sugaišavo! – prisiminė Kuprelis.

Ir vėl viskas užužė-subildėjo.

Stebiuos, kur dingo taip umai Kuprelio pyktis. Gek ir mano greitai išnyko. Jo pasekė. Nebuvo vienam, ko atsiremti.

XIV dalis

44 psl.

Sėdiva kitas prieš kitą. Tarytum nieko nebuvo. Pykti nei nemanėva. Geriausieji draugai. Jis širdį man savo atveria, neslepia jos, apsakinėja.

– Kartą jau po Visų Švenčių, musų giedojimo Repeticijos labai ilgai traukėsi. Lig pačiam vidunakčiui. Tai buvo sekmadienį prieš-pat Nekalto Prasidėjimo atlaidus. Tie atlaidai buvo dideli; svarbųs pas mus rokuojami, nes Skruzdynų bažnyčios varduvės. Taigi jau rengiamės puikiai pagiedoti. Da mokinamės vieną naują mišią, tai dienai pritaikintą. Užbaigėme kur jau, vėlai. Giesmininkės, kurios buvo ištolo, nuėjo špitolėn miegoti. Kitos pas savo drauges iš arčiau.

Kazytė tą vakarą buvo vienui-viena atėjusi. Visoms jau išsiskirsčius, paprašė manęs palydėti truputį.

– Palydėk Tamsta mane. Naktis baisiai tamsi. Galiu da paklysti. Ar koks šuva ims ir apdraskys. Tokiuo laiku ir velniai valkiojasi. Bijau jų. Neisiu viena.

– Kodel gi ne. Net namon parvesiu.

Džiaugiaus, kad ji pati paprašė. Jau buvau manęs, kaip bus taip, pasisiulyti.

Rengiaus ją palydėti, kaip kokion išpažintin. Galvojau pasakysiąs visą ką, kas tik mano sielą slėgia, širdį graužia.

Tečiaus baisu buvo gauti nuo jos šaltas atsakas. Visgi geriau gyventi nors ir viena viltimi, negu žinoti, kad jau viskas pražuvo, paskutinis šviesos spindulėlis dingo iš akių.

Sunki yra nežinia. Sunkiai vargina-kankina. Našta jos veržia pečius. Ir numesti noras ima, lengvai atsikvėpti.

Ak gera butų tamsią naktį, kuomet niekur nieko nesimato, nesigirdi ir pats žmogus savęs nejaučia, atidengti mylimąjai širdį, parodyti josios žaizdas, kad užgydytų, paprašyti.

Ką galvojau, ko nedariau, nieko nenusprendžiau.

Išėję iš kambario, įlindova, lac maišan. Nei kitas kito nematėva.

– Kur Tamsta? – sušuko ji tvoros užsidurusi. Mat, nulėkė jau tolokai.

– Čia atsiliepiau. Nuėjau ton pusėn, kur jos balselis pasigirdo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.