Susiradova galop. Deltog ilgai, ilgai pagraibėva tamsą.
– Duok Tamsta man savo ranką. Taip po vienam eidamu, galiva atsidurti vienas vienam gale miestelio, kitas kitam. O tai ir bus tada! – Juokavo Kazytė. – Da blogiau gali atsitikti: pakabinsiva akis kur ant sausos medžio šakos, ar ir patįs užsinersiva. Dviese vis lengviau. Jeigu vienas trauks šonan, tai kitas sulaikys, neduos.
Paėmiau ją už parankio. Ji prispaudė mano ranką į save karštai-karštai. Man per visą kuną perėjo smarkus, geliąs net, drebulys. Paskum gera-gera, švelnu pasidarė.
Ejova susiglaudę. Ne labai nors. Žengėva mažais, trumpais žingsneliais. Tamsa nereto. Vis buvo tokia gili, bedugnė. Retkarčiais sušvisdavo joje sniego lapinėlis. Du-trįs. Ir ant veido užkrisdavo. Šalta nuo jo. Malonus, menkas šalteliukas. Ne piktas.
Ji pliauškė-šnekėjo be paliovos. Neleido man nei žodelio tarti. O norėjosi – norėjau pasakyti ką. Drąsaus pasakyti. Vien klausiau. Ir laukiau da. Ko, tai ir pats nežinau.
– Ar tinka Tamstai tokia tamsa, tokia tyla? Man begalo tinka. Nieko rodosi nėra, viskas prapuolė, pasislėpė kur, – šnekėjo ji užsimąsčiusi, tyliai. Taip tyliai, lac ne žodžiais, o mintimi. Ir aš klausiau ne žodžių, bet minčių. – Man tinka ruduo, žiema, ilgos naktįs. Tada niekas akies neveria, netramdo, gali apie vieną galvoti. Ilgai taip, ilgai. Aš mėgstu užsimerkti, prisiminti kokį žmogų ir žiurėti-žiurėti į jį. Žmonės pasakoja, kad tuo laiku mylėti gerai. Ir tikrai taip. Gali visa siela, visa savo širdimi atsiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose.
Jaučiau, kad dabar bus pabaigta, bus suardyta siena. Neskirtų ji mudviejų, neslėptų kitą nuo kito. Juk žodelis tas trumpas, trumputis visai. Ištarsi jį ir jau sienos nebėr. Bet aiškus, neišpasakytai jis aiškus. Kad rodosi jis butų netoks, geriau butų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.