Sėdiva kitas prieš kitą. Tarytum nieko nebuvo. Pykti nei nemanėva. Geriausieji draugai. Jis širdį man savo atveria, neslepia jos, apsakinėja.
– Kartą jau po Visų Švenčių, musų giedojimo Repeticijos labai ilgai traukėsi. Lig pačiam vidunakčiui. Tai buvo sekmadienį prieš-pat Nekalto Prasidėjimo atlaidus. Tie atlaidai buvo dideli; svarbųs pas mus rokuojami, nes Skruzdynų bažnyčios varduvės. Taigi jau rengiamės puikiai pagiedoti. Da mokinamės vieną naują mišią, tai dienai pritaikintą. Užbaigėme kur jau, vėlai. Giesmininkės, kurios buvo ištolo, nuėjo špitolėn miegoti. Kitos pas savo drauges iš arčiau.
Kazytė tą vakarą buvo vienui-viena atėjusi. Visoms jau išsiskirsčius, paprašė manęs palydėti truputį.
– Palydėk Tamsta mane. Naktis baisiai tamsi. Galiu da paklysti. Ar koks šuva ims ir apdraskys. Tokiuo laiku ir velniai valkiojasi. Bijau jų. Neisiu viena.
– Kodel gi ne. Net namon parvesiu.
Džiaugiaus, kad ji pati paprašė. Jau buvau manęs, kaip bus taip, pasisiulyti.
Rengiaus ją palydėti, kaip kokion išpažintin. Galvojau pasakysiąs visą ką, kas tik mano sielą slėgia, širdį graužia.
Tečiaus baisu buvo gauti nuo jos šaltas atsakas. Visgi geriau gyventi nors ir viena viltimi, negu žinoti, kad jau viskas pražuvo, paskutinis šviesos spindulėlis dingo iš akių.
Sunki yra nežinia. Sunkiai vargina-kankina. Našta jos veržia pečius. Ir numesti noras ima, lengvai atsikvėpti.
Ak gera butų tamsią naktį, kuomet niekur nieko nesimato, nesigirdi ir pats žmogus savęs nejaučia, atidengti mylimąjai širdį, parodyti josios žaizdas, kad užgydytų, paprašyti.
Ką galvojau, ko nedariau, nieko nenusprendžiau.
Išėję iš kambario, įlindova, lac maišan. Nei kitas kito nematėva.
– Kur Tamsta? – sušuko ji tvoros užsidurusi. Mat, nulėkė jau tolokai.
– Čia atsiliepiau. Nuėjau ton pusėn, kur jos balselis pasigirdo.
Susiradova galop. Deltog ilgai, ilgai pagraibėva tamsą.
– Duok Tamsta man savo ranką. Taip po vienam eidamu, galiva atsidurti vienas vienam gale miestelio, kitas kitam. O tai ir bus tada! – Juokavo Kazytė. – Da blogiau gali atsitikti: pakabinsiva akis kur ant sausos medžio šakos, ar ir patįs užsinersiva. Dviese vis lengviau. Jeigu vienas trauks šonan, tai kitas sulaikys, neduos.
Paėmiau ją už parankio. Ji prispaudė mano ranką į save karštai-karštai. Man per visą kuną perėjo smarkus, geliąs net, drebulys. Paskum gera-gera, švelnu pasidarė.
Ejova susiglaudę. Ne labai nors. Žengėva mažais, trumpais žingsneliais. Tamsa nereto. Vis buvo tokia gili, bedugnė. Retkarčiais sušvisdavo joje sniego lapinėlis. Du-trįs. Ir ant veido užkrisdavo. Šalta nuo jo. Malonus, menkas šalteliukas. Ne piktas.
Ji pliauškė-šnekėjo be paliovos. Neleido man nei žodelio tarti. O norėjosi – norėjau pasakyti ką. Drąsaus pasakyti. Vien klausiau. Ir laukiau da. Ko, tai ir pats nežinau.
– Ar tinka Tamstai tokia tamsa, tokia tyla? Man begalo tinka. Nieko rodosi nėra, viskas prapuolė, pasislėpė kur, – šnekėjo ji užsimąsčiusi, tyliai. Taip tyliai, lac ne žodžiais, o mintimi. Ir aš klausiau ne žodžių, bet minčių. – Man tinka ruduo, žiema, ilgos naktįs. Tada niekas akies neveria, netramdo, gali apie vieną galvoti. Ilgai taip, ilgai. Aš mėgstu užsimerkti, prisiminti kokį žmogų ir žiurėti-žiurėti į jį. Žmonės pasakoja, kad tuo laiku mylėti gerai. Ir tikrai taip. Gali visa siela, visa savo širdimi atsiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose.
Jaučiau, kad dabar bus pabaigta, bus suardyta siena. Neskirtų ji mudviejų, neslėptų kitą nuo kito. Juk žodelis tas trumpas, trumputis visai. Ištarsi jį ir jau sienos nebėr. Bet aiškus, neišpasakytai jis aiškus. Kad rodosi jis butų netoks, geriau butų.
Perėjova visą miestelį. Štai jau vartai jų kiemo. Išlėkęs sulojo šuva. Ji kruptelėjo. Į mane pripuolė – prisiglaudė. Išlengvo ją apsikabinau. Ranka sudrebėjo. Atgalion atatraukiau.
– A-a! tai čia musų kiemas? – lyg nubudo Kazytė. – Tu Margi loji? Eik geriau miegoti, čia savi žmonės!
Margis nutilo. Miegoti bet nėjo. Prisiartino į mane, ėmė kojas uostyti. Norėjo, matyties, įsitikrinti, ar nesumeluota jam. Suurzgė. Nuėjo uodegą paspaudęs.
– Kaip greitai praėjova visą miestelį. Tur-but labai skubinova, – stebėjosi.
– Ne-k. Visai pamažu.
– Aš dabar eičiau toli-toli. Kokį dešimtį varstų. Ir šnekėčiau-šnekėčiau. Tamsta klausytumei. Gek taip?
– Klausyčiau... – tuomatu da norėjęs buvau ką pridėti, bet užmiršau, ką buvau ir pagaminęs.
– Va jau sniegas pradeda dribti. Prisnigs daug-daug. Bus laukas baltas. Pirma nesnigo vis, – traukė ji.
– Aš Tamstą jau palydėjau. Eisiu namon, – pratariau galvą nuleidęs, nuliudęs. Norėjau da su ja pabuti, nors mažą valandikę, nors kelias minutes. Kad tik ji eitų, tai eičiau su ja ne dešimtį varstų, bet penkesdešimtis, daugiau da. Visą naktį.
– Ko Tamstai skubinties? Kas tenai laukia? Regis neturi kam? Pabuk čionai, pasišnekėk su manimi.. Atameni, kaip aš Tamstai bažnyčioje žadėjau kadai paaiškinti, kodel mums Dievas reikia lietuviškai, o ne lenkiškai garbinti? Atameni? Tai dabar paaiškinsiu. Laiko yra, diena toli... Einava atsisėsiva ant svirno prieangio. Tenai užuovėja, sniegas nedrimba. O gal seklyčion? Tik reikės seniai prikelti. Tuomet jie gali da miegoti nuvaryti. Neverta! Kad gi but galima kaip kitaip atidaryti? Ne, negalima... Tai vistasia. Ant prieangio prisieis tupėti. Kaip Tamsta manai, nesušalsiva?
– Gal-but ne, – nusijuokiau.
– Tamsta abejoji. Aš manau, kad ne, jauni da esava.
Susėdova. Arti-arti. Paskum da artėliau prisišlinėva.
– O ką, nešalta?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.