Susiradova galop. Deltog ilgai, ilgai pagraibėva tamsą.
– Duok Tamsta man savo ranką. Taip po vienam eidamu, galiva atsidurti vienas vienam gale miestelio, kitas kitam. O tai ir bus tada! – Juokavo Kazytė. – Da blogiau gali atsitikti: pakabinsiva akis kur ant sausos medžio šakos, ar ir patįs užsinersiva. Dviese vis lengviau. Jeigu vienas trauks šonan, tai kitas sulaikys, neduos.
Paėmiau ją už parankio. Ji prispaudė mano ranką į save karštai-karštai. Man per visą kuną perėjo smarkus, geliąs net, drebulys. Paskum gera-gera, švelnu pasidarė.
Ejova susiglaudę. Ne labai nors. Žengėva mažais, trumpais žingsneliais. Tamsa nereto. Vis buvo tokia gili, bedugnė. Retkarčiais sušvisdavo joje sniego lapinėlis. Du-trįs. Ir ant veido užkrisdavo. Šalta nuo jo. Malonus, menkas šalteliukas. Ne piktas.
Ji pliauškė-šnekėjo be paliovos. Neleido man nei žodelio tarti. O norėjosi – norėjau pasakyti ką. Drąsaus pasakyti. Vien klausiau. Ir laukiau da. Ko, tai ir pats nežinau.
– Ar tinka Tamstai tokia tamsa, tokia tyla? Man begalo tinka. Nieko rodosi nėra, viskas prapuolė, pasislėpė kur, – šnekėjo ji užsimąsčiusi, tyliai. Taip tyliai, lac ne žodžiais, o mintimi. Ir aš klausiau ne žodžių, bet minčių. – Man tinka ruduo, žiema, ilgos naktįs. Tada niekas akies neveria, netramdo, gali apie vieną galvoti. Ilgai taip, ilgai. Aš mėgstu užsimerkti, prisiminti kokį žmogų ir žiurėti-žiurėti į jį. Žmonės pasakoja, kad tuo laiku mylėti gerai. Ir tikrai taip. Gali visa siela, visa savo širdimi atsiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose.
Jaučiau, kad dabar bus pabaigta, bus suardyta siena. Neskirtų ji mudviejų, neslėptų kitą nuo kito. Juk žodelis tas trumpas, trumputis visai. Ištarsi jį ir jau sienos nebėr. Bet aiškus, neišpasakytai jis aiškus. Kad rodosi jis butų netoks, geriau butų.
Perėjova visą miestelį. Štai jau vartai jų kiemo. Išlėkęs sulojo šuva. Ji kruptelėjo. Į mane pripuolė – prisiglaudė. Išlengvo ją apsikabinau. Ranka sudrebėjo. Atgalion atatraukiau.
– A-a! tai čia musų kiemas? – lyg nubudo Kazytė. – Tu Margi loji? Eik geriau miegoti, čia savi žmonės!
Margis nutilo. Miegoti bet nėjo. Prisiartino į mane, ėmė kojas uostyti. Norėjo, matyties, įsitikrinti, ar nesumeluota jam. Suurzgė. Nuėjo uodegą paspaudęs.
– Kaip greitai praėjova visą miestelį. Tur-but labai skubinova, – stebėjosi.
– Ne-k. Visai pamažu.
– Aš dabar eičiau toli-toli. Kokį dešimtį varstų. Ir šnekėčiau-šnekėčiau. Tamsta klausytumei. Gek taip?
– Klausyčiau... – tuomatu da norėjęs buvau ką pridėti, bet užmiršau, ką buvau ir pagaminęs.
– Va jau sniegas pradeda dribti. Prisnigs daug-daug. Bus laukas baltas. Pirma nesnigo vis, – traukė ji.
– Aš Tamstą jau palydėjau. Eisiu namon, – pratariau galvą nuleidęs, nuliudęs. Norėjau da su ja pabuti, nors mažą valandikę, nors kelias minutes. Kad tik ji eitų, tai eičiau su ja ne dešimtį varstų, bet penkesdešimtis, daugiau da. Visą naktį.
– Ko Tamstai skubinties? Kas tenai laukia? Regis neturi kam? Pabuk čionai, pasišnekėk su manimi.. Atameni, kaip aš Tamstai bažnyčioje žadėjau kadai paaiškinti, kodel mums Dievas reikia lietuviškai, o ne lenkiškai garbinti? Atameni? Tai dabar paaiškinsiu. Laiko yra, diena toli... Einava atsisėsiva ant svirno prieangio. Tenai užuovėja, sniegas nedrimba. O gal seklyčion? Tik reikės seniai prikelti. Tuomet jie gali da miegoti nuvaryti. Neverta! Kad gi but galima kaip kitaip atidaryti? Ne, negalima... Tai vistasia. Ant prieangio prisieis tupėti. Kaip Tamsta manai, nesušalsiva?
– Gal-but ne, – nusijuokiau.
– Tamsta abejoji. Aš manau, kad ne, jauni da esava.
Susėdova. Arti-arti. Paskum da artėliau prisišlinėva.
– O ką, nešalta?
– Man nešalta. Tiktai gal Tamstai? – paklausiau, pro tamsą akelėsna pažiurėjęs.
– Jau Tamsta greičiau sušalsi, negu aš, – palinko ji galvelę su švelniais žodeliais. Į mano galvą vos-vos prilietė. Ir staiga vėl atitraukė. – Tai Tamstai paaiškinti kodel aš noriu kad musų bažnyčioje Dievulis butų lietuviškai garbinama?
– Aš apie tat jau šiek-tiek suprantu. Man klebonas aiškino. Gaunu nuo jo ir „Aušrą” skaityti ir kningelių visokių. Jau dabar žinausi lietuviu esąs, – pasigyriau.
– Tai jau aš daugiau neaiškinsiu Tamstai. Tamsta pats jau supranti... Mano tėvelis irgi gauna „Aušrą”. Iš Prusų mums ataneša. Nuo musų ir klebonas ima. Mes užlaikome visą sandėlį lietuviškų kningų. Pas mus nuo rubežiaus ataneša, o jau paskum, po truputį imdami, visoje apielinkėje platina. Jų yra keletas vyrukų. Mano tėvelis neina gabenti, senokas jau, tai kiti, jaunesni. Užtat pas jį kraunama, jis užlaiko. Musų kningos labai gerai paslepiamos, niekas jų niekuomet jokiuo budu nerastų.
Nekartą jau buvo krata, bet nieko nerado. Skundė nevienas išdavikas. Ta vieta tik vienam jam težinoma. Nerodo jos nei man, nei motinai. Dagi neparodo ir savo sėbrams. Jie ataneša, atiduoda jam kningas, jis palieka juos grinčioj, nuneša pačiame vidunaktyj ir padeda tenai. Reikia kam, ataneša, paduoda. Bet svetimam niekam neduos, jiems tiktai, ar jau labai gerai pažįstamiems, ištikimiems. Jeigu ne taip, tai senai butume visi pražuvę. O-o, daug reikia kantrybės, daug vargo! – atsiduso Kazytė. Užbaigė.
Nutilova, pristigę šnekos. Ji, rodos, viską pasakė, o aš nieko, lac neturėčiau ko.
Praslinko tyli valandėlė.
Staiga aš, nei nežinojau, nei nejaučiau, kaip prašnekau. Tur-but norėjau atsilyginti, už gerą geru užmokėti. Atsidusau taip-pat, vargus savo priminiau.
– Turėjau ir aš nemažai vargo užu Tamstos galvos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
3. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.