Kuprelis48-49 psl. · apie 5 min.
XIV dalis27% kūrinio
48 psl.

– Na? Kada tai buvo? – paklausė nustebusi ir prasijuokusi. Balselis suskambėjo saldžiai, kupinas užuojautos.

– Gi po tų pirmųjų lietuviškų adynų. Klebonas, mat, pašaukė pasiteisinti.

– Kogi Tamsta taip išsigandai?

– Galvojau, kad mane už tokį darbą iš Skruzdynų pavarys. Kitas toks klebonas lenkas nebutų kitaip pasielgęs. Tą pačią dieną paskui mane galėjo kelias dulkėmis rukti. Su Skruzdynais gi man atsiskirti butų buvę baisiai sunku. Plaukai ant galvos nuo baimės šiaušėsi.

– Kas Tamstai brangu čionai, kad taip bijojai atsiskirti? – arti-arti į veidą prisitraukė. Pajaučiau net karštį jos lupų.

Neatsakiau, nes nieko negalėjau atsakyti. Jau norėjęs buvau ištarti žodį „Tamsta”, bet tuomtarpu lyg kas krutinę man suveržė, lupas sučiaupė. O ten, viduje, liepsnojo didelė ugnis, smarkiai kaitino širdį, viršun išsiveržti stengės – negalėjo. Aš neleidau. Tai ir ne aš, o kažin kas kitas ją užgesino – užslėpė. Ir užblėso, išnyko ji. Paliko tuščia, šalta, žiauru.

Ji da labiau glausties pradėjo ir klausti – klausti nesiliaudama:

– Nejaugi man negalima žinoti, kas Tamstai čia brangu, ką Tamsta godoji-gerbi? Nejaugi Tamsta man nepasakysi? Nejaugi Skruzdynuos rados kas, kad Tamstos širdi savep patraukė, sielą sužavėjo? Pasakyk Tamsta, buk toksai geras. Meldžiu!

– Dabar kleboną turiu gerą. Jis man vietos, manau, niekuomet neatsakys – ėmiau aš vėl pasakoti nei iš šio, nei iš to, lac nei negirdėjęs, ko ji manęs klausė. Jos žodeliai vien glostė mane ir aš tolinaus-tolinaus, regis skridau kur.

– Nesuk, Tamsta, iš kelio! Važiuok tiesiai! – užkirto ji man jau visai kitokiu balseliu. Nebuvo jis jau toks malonus-švelnus, bet guvus, linksmas. Pajaučiau, kad atsišlijo nuo manęs ir toliau atsitraukė.

49 psl.

Iškarto lyg iš kur išbridau. Pamačiau, kad toli buvau nuėjęs. Grįžti norėjau. Ir ją sugrąžinti į tą vietą, apie kurią taip atsargiai, taip ištolo vaikščiojova. Ir norėtųs prie jos prieiti ir bijaisi, atgalion kas stumia.

– Tai Tamsta nenori man pasisakyti? Ką? Gal nei šnekėti su manimi nenori? – klausė vėl. Tyliai, nuliudusi.

– Ką Tamsta sakai! Su kuogi aš galiu geriau pasišnekėti? – sušukau, yt kokį pavojų pajautęs. Ir drąsos net atsirado.

– Gal turi su kuo... – nulenkė galvelę žemai-žemai.

– Visai neturiu! – čia pasakiau taip, tarytum bučiau begalo nuvargęs, visų apleistas, neturįs nei vieno žodelio kam tarti.

– Tečiau Tamsta nuo manęs slepies, nieko pasakyti nenori. Juk aš niekam Tamstos neišduosiu, paslapčių nepaskleisiu. Užtikrinu, busi Tamsta ramus.

– Kad matai, Tamsta... – buvau pradėjęs teisinties. Už ką pats nežinau.

– Tai gerai. Pasakysi man kitą kartą. Aš kantri esu, palauksiu.

– Viskas pasibaigė! – pagalvojau.

– Gerai, gerai, kitą kartą butinai pasakysiu, – prižadėjau. Ir nusprendžiau ateinantį kartą, kas bus, kas nebus, pasakyti, kas man Skruzdynuose brangu.

– Pažiurėsiu gi, palauksiu. Tikiuosi, Tamsta savo prižadą ištesėsi... – vėl prisišliejo į mane.

Pasigirdo smarkus gaidžio „kakarieku”. Kartą, kitą. Paskum da ir trečią.

– Jau gaidžiai gieda, laikas namon, – pratariau kiek palukėjęs ir atsistojau; pasirengiau eiti.

– Da palukėk, Tamsta. Diena toli, išsimiegosi... Man anksti reikės kelties ir tai aš nesiskubinu, – atkalbinėjo ji. – Sėskis, ko stovi.

Nebuvo ko daryti. Nesipriešinau ir atsisėdau. Neičiau nuo jos visai, sėdėčiau ištisą naktį, bet kad... nei šio, nei to. Kartu ir gera buvo ir sunku.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

3. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.