Kuprelis3-5 psl. · apie 5 min.
II dalis3% kūrinio
3 psl.

Tai tau, ir eik dabar!

Gailoka to senio arklio. Da mane mažą jis ant savo nugaros nešiojo.

Buvo toks geras, meilus, nelyginant, kaip žmogus. Jei kada jojant nudribdavau nuo jo, jis staigu sustoja ir žiuri, laukia kolei atsikelsiu. Vėl niekuomet jo nepagaudavo svetimas žmogus. Jei budavo ir avižose pamato ir punėn norėtų parvaryti, tai nieko nepadarys, nei su virvėmis nepaims. Jau kas norėjo jo pagauti! O prie savo žmogaus ištola eina. „Žaibas, ne arklys!” sakydavo sodiečiai.

Dabar gi jau paseno. Nelekia taip greitai ir galvą eina nukabinęs. Apirambis pasidarė.

Tečiau tėvas da nei nemanė jo parduoti. Labai mat buvo prie jo inpratęs.

Bet utarninke jojo vakare aręs namon. Buvo labai prilyta. Arklys, brisdamas per balą ant kelio, suklupo ir numetė jį pro grėvą vandenin.

Parsivedė jį rankoj šlapias, kaip marka ir piktas begalo. Motina da erzinti ėmė:

– Koks tu, Juzai, netikęs, oi koks netikęs! Nuo arklio nusmukai, lac mažas vaikas ir da kur – balon! Gana jau, gana!

– Parduosiu, kad jis man nesulauktų! – burbėjo tėvas mesdamas nuo savęs šlapius ir purvinus rubus kampan.

– Nejaugi taip ir padarytum? – kvatojosi motina. Ji neapsakytai nekentė to seno arklio ir senai tėvui inkalbinėjo, kad parduotų.

– Parduosiu tą velnią! Tai nejuokai, kad kiek butų suniurkęs.

– Aš tau kadai jau sakiau, kad jis tave sumindys kada nors. Laikyk tik da!

– Ne, jau gana. Ir veža blogai ir aria netikusiai, – peikė, kaip įmanė.

Ir per dvi dieni neatsileido ant nabago.

Štai dabar delto arklio eik miltuokis! Ne ką bepadarysi.

Kaip ėjau, tėvo jau buvo išvažiuota.

III dalis

4 psl.

Gėrėjausi eidamas visa siela. Rodos, kad įmanytum, tai pritrauktum tą pavasario gražumą arti-arti į save ir glaustum prie širdies ir žiurėtum jam akysna.

Dangus, tas platus sodžiaus dangus, su savo nepasiekiamu skliautu, šaukė į savo mėlynę, į tylią erdvę. Ir pasikeltum, kad galėtum, ir nuskristum. Ir grįžti nesinorėtų.

Tik šen tai ten raižo jo mėlynę dideliais vingiais gandrai. Plauko rodos. Sparnais nemosuoja. Augščiau užu jų matyti tarp baltų, ištižusių debesėlių keletas juodų taškų. Stovi tie taškai, kaip įsegti. Nei nesukruta.

Žemiau, ties sodžium, narstosi, žaibu skraido skregždės. Gaudo, veja viena-kitą. Jau regis žemėn, kaip akmeniukas nupuls, tai žiurėk jau net kur padangėn nušovė.

Bitelės tik zimbia, tik zimbia po pievą. Ir su savimi gardų žiedų kvapą nešioja.

Švelnus gegužės vėjalis supa, bučiuoja medžių-medelių viršunes, vilniuoja išplaukėjusias rugių dirvas. Bėga-bėga bangomis varpos per laukus. Įsisvaruos, regis ir augštai-augštai pakils.

Šit jau netoli ir malunas. Jis stovi pasistiebęs ant gražaus, apvalaino, yt pilekalnis, kalniuko, atokiai nuo Gerveračio dvaro.

Po vienai jo pusei tęsiasi į pakalnę rugių laukai. Po kitai skaisčiai žaliuoja avižos, miežiai, žirniai ir baltuoja grikiai. Ten toliau krumeliais eilėse suaugę bulbieniai matytis. Užu jų į pabalį dirvonas, linais užusėtas.

Į vakarus, už vasarojaus lauko, ošia savo viršunėmis senas-senas beržynas. Rodos senovės priminimui tepaliktas. Jo pakraštyje marguoja, kaip skraidą drugiai nuo vienos gėlelės į kitą, mergaitės ir berniukai. Vieni renka gėles, vainikėlius pina. Kiti taip sau žaidžia, gainiojasi. Lyg tiems mažučiams linksmumo pavydėdama, liudnai virš jų gegutė kukuoja.

Pietuose, tarp krumų, pievų, tarp augštų-stačių krantų, bėga-srovena upelė. Žvilga, kaip sidabras, saulės spinduliuose.

5 psl.

Į rytus, užu juodalksnyno, kuriame nesiliaudami krankia juodvarniai su savo paukščiokais, styri musų, nuplyšusiais stogais ir pakrypusiais kaminais, sodžius. Rodos jis vienas, kaip elgeta tarp to žaliumo: nuskaręs, nuplyšęs, vienas Dievo apleistas. Tik gerai da, kad jį šiaip-taip sulopo mažučiai, menki sodeliai ir keletas didelių liepų ir klevų.

Netoli gi nuo čia, į žiemius, tarp puikių sodų, tarp debesius siekiančių medžių, baltuoja dailųs, milžiniški pono Sargtauto rumai. Nuo jų žėri, ne vienas Gerveratis, bet visa tolima apylinkė. Važiuojant už dešimties varstų lengva juos įžiurėti. Kitą-syk, gražią dieną, da ir nuo toliau.

Visai užsižiurėjau. Kiekvieni metai matau šituos laukus, girias, sodžius, bet kiekvienas pavasaris jie man atrodo gražesniais. Rodosi pernai tat netaip buvo, tat netaip, o šiemet kur kas gražiau, labiau akį veria. Ir da norisi pažiurėti ir da kartą visą apylinkę akimi apibėgti.

Gi žiuriu, kiškis su trejatu savo vaikučių ant kelio iš rugių išlenda. Stapterėjau ir laukiu, kas bus, ką jie darys. Ogi senis pastatė auseles, atsitupęs ant paskutiniųjų, pakėlė augštyn pirmutines kojeles. Atsargiai žvalgosi visosna pusėsna. Ir vaikai tėvą seka. Tik štai užmatė mane. Tyliai sumykė kažin kokiuo keistu balsu ir įsmuko atgalion rugiuosna. Kiškeliai truputį da lukterėjo. Indomiai į mane pažiurėjo. Ausytėmis pakraipė. Paskum gi puolė, lyg akmeniukai, paskui savo tėvą.

Malunas eina palengva. Tarytum užkimęs, burba. Taigi nėra ko skubinties. Artinuos prie jo tik-ką krutėdamas.

Maluno sparnas, iškilęs augštai, lac sustoja akimirksniui, pažiuri į žemiaus stovintį savo draugą ir puola ant jo, kaip vanagas ant vištos, bet tasai tuoj pabėga, ir ant jo, iš viršaus, žiuri ir taiko jau kitas.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.