Kuprelis49-50 psl. · apie 5 min.
XIV dalis27% kūrinio
49 psl.

Iškarto lyg iš kur išbridau. Pamačiau, kad toli buvau nuėjęs. Grįžti norėjau. Ir ją sugrąžinti į tą vietą, apie kurią taip atsargiai, taip ištolo vaikščiojova. Ir norėtųs prie jos prieiti ir bijaisi, atgalion kas stumia.

– Tai Tamsta nenori man pasisakyti? Ką? Gal nei šnekėti su manimi nenori? – klausė vėl. Tyliai, nuliudusi.

– Ką Tamsta sakai! Su kuogi aš galiu geriau pasišnekėti? – sušukau, yt kokį pavojų pajautęs. Ir drąsos net atsirado.

– Gal turi su kuo... – nulenkė galvelę žemai-žemai.

– Visai neturiu! – čia pasakiau taip, tarytum bučiau begalo nuvargęs, visų apleistas, neturįs nei vieno žodelio kam tarti.

– Tečiau Tamsta nuo manęs slepies, nieko pasakyti nenori. Juk aš niekam Tamstos neišduosiu, paslapčių nepaskleisiu. Užtikrinu, busi Tamsta ramus.

– Kad matai, Tamsta... – buvau pradėjęs teisinties. Už ką pats nežinau.

– Tai gerai. Pasakysi man kitą kartą. Aš kantri esu, palauksiu.

– Viskas pasibaigė! – pagalvojau.

– Gerai, gerai, kitą kartą butinai pasakysiu, – prižadėjau. Ir nusprendžiau ateinantį kartą, kas bus, kas nebus, pasakyti, kas man Skruzdynuose brangu.

– Pažiurėsiu gi, palauksiu. Tikiuosi, Tamsta savo prižadą ištesėsi... – vėl prisišliejo į mane.

Pasigirdo smarkus gaidžio „kakarieku”. Kartą, kitą. Paskum da ir trečią.

– Jau gaidžiai gieda, laikas namon, – pratariau kiek palukėjęs ir atsistojau; pasirengiau eiti.

– Da palukėk, Tamsta. Diena toli, išsimiegosi... Man anksti reikės kelties ir tai aš nesiskubinu, – atkalbinėjo ji. – Sėskis, ko stovi.

Nebuvo ko daryti. Nesipriešinau ir atsisėdau. Neičiau nuo jos visai, sėdėčiau ištisą naktį, bet kad... nei šio, nei to. Kartu ir gera buvo ir sunku.

50 psl.

– Žiurėk, Tamsta, kiek daug prisnigo, – šnekėjo ji džiaugdamasi. – Visur pabalo. Žemė, stogai, tvoros ir medžiai, tarytum apsivilko vos ką išvelėtais marškiniais. Rodos pasidabino kokiai šventei, rengias sutikti didelį-brangų svečią. Ir rodos, kad tasai svečias malonus, geras, dovanų atneš, paskum užliuliuos saldžiai, lieps miegoti ilgą metą. Man patinka žiema. Myliu aš tą šaltį. Jis toks piktas, spirgina visus, žnaibo pirštus, nosį, užu ausių stvarsto. Žmonės tada pasidaro guvesni, laksto, spurda, dirba daugiau. Graži, tiesa ir vasara; bet joje viskas, man rodosi, taip paprasta, kaip ir reikėtų buti. Žinoma, kaskita pavasaris, kada medžiai da tik sprogti pradeda, paskum žydėti ima. Tečiau man žiema labiau patinka. Joje lyg kas paslėpto tvylo... O Tamstai kaip?

– Ir man žiema labiau, – sutikau su ja. Tiesa, aš pirmai nejaučiau žiemos grožės, bet nuo jos žodžių pamačiau, kad ji įstabi, žavinanti. Tarytum ji į tat atvėrė kokiuos naujus vartus, parodė kitą pasaulį.

Ir vėl gaidys po keletą kartų sugiedojo. Jam pritarė kiti. Neilgai trukus jų rytmetinė giesmė visą miestelio tylą suardė. Vienas traukė drutu basu, kitas tenoru gargaliavo, o koks trečias spiegė, lac tvoroje inkliuvęs. Buvo ir tokių, kurie taip smarkiai užrėkdavo, kad savo „kakarieku’’ užspringdavo ir neužbaigdavo jo.

– Ne, Tamsta, dabar tai jau eisiu, – tariau da nesikeldamas. – Gali Tamstos mamytė nubusti ir neradusi pamanyti, kur Tamsta dingai, kodel taip ilgai neateini. Gali, Dievas žino, ką pagalvoti... Gi mano durįs nerakintos! Visai užmiršau! – atsiminiau. Net strikterėjau nusigandęs.

– Nelys gal niekas vogti Tamstos kambarin? Piningų aruodų ten nėra pripilta? – Tyčiojosi manimi.

– Kas yra ir to gaila. – Man ne prie juokų buvo, aš gerokai nusiminiau.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

3. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.