– Žiurėk, Tamsta, kiek daug prisnigo, – šnekėjo ji džiaugdamasi. – Visur pabalo. Žemė, stogai, tvoros ir medžiai, tarytum apsivilko vos ką išvelėtais marškiniais. Rodos pasidabino kokiai šventei, rengias sutikti didelį-brangų svečią. Ir rodos, kad tasai svečias malonus, geras, dovanų atneš, paskum užliuliuos saldžiai, lieps miegoti ilgą metą. Man patinka žiema. Myliu aš tą šaltį. Jis toks piktas, spirgina visus, žnaibo pirštus, nosį, užu ausių stvarsto. Žmonės tada pasidaro guvesni, laksto, spurda, dirba daugiau. Graži, tiesa ir vasara; bet joje viskas, man rodosi, taip paprasta, kaip ir reikėtų buti. Žinoma, kaskita pavasaris, kada medžiai da tik sprogti pradeda, paskum žydėti ima. Tečiau man žiema labiau patinka. Joje lyg kas paslėpto tvylo... O Tamstai kaip?
– Ir man žiema labiau, – sutikau su ja. Tiesa, aš pirmai nejaučiau žiemos grožės, bet nuo jos žodžių pamačiau, kad ji įstabi, žavinanti. Tarytum ji į tat atvėrė kokiuos naujus vartus, parodė kitą pasaulį.
Ir vėl gaidys po keletą kartų sugiedojo. Jam pritarė kiti. Neilgai trukus jų rytmetinė giesmė visą miestelio tylą suardė. Vienas traukė drutu basu, kitas tenoru gargaliavo, o koks trečias spiegė, lac tvoroje inkliuvęs. Buvo ir tokių, kurie taip smarkiai užrėkdavo, kad savo „kakarieku’’ užspringdavo ir neužbaigdavo jo.
– Ne, Tamsta, dabar tai jau eisiu, – tariau da nesikeldamas. – Gali Tamstos mamytė nubusti ir neradusi pamanyti, kur Tamsta dingai, kodel taip ilgai neateini. Gali, Dievas žino, ką pagalvoti... Gi mano durįs nerakintos! Visai užmiršau! – atsiminiau. Net strikterėjau nusigandęs.
– Nelys gal niekas vogti Tamstos kambarin? Piningų aruodų ten nėra pripilta? – Tyčiojosi manimi.
– Kas yra ir to gaila. – Man ne prie juokų buvo, aš gerokai nusiminiau.
– Tai skubink Tamsta! – ragino šypsodamasi. – Dabar velniai jau nebevaikščioja, ramu bus eiti, niekas kelio neužstos... Matai Tamsta, kaip prašvito nuo sniego; kelio nebereiks graibyti, – surimtėjo jinai. – Vis deltog da palydėsiu nors kiek. Reikia, mat, kiek galint Tamstai atsilyginti. Tamsta gal nereikalausi, kad pilnai atsilyginčiau?
– Žinoma! – bet atsakiau taip smagiai, kad net pats savo atsaku nusistebėjau. Rodos apie kažin kokį svarbų daiktą butų buvę kalbama.
– Tai ko gi man ir reikia! Geras iš Tamstos bernelis... Na, tai einava, – pirma išspruko iš atšlaimo, mane palikusi už vartų. Sustojo ir laukia.
Ėjova dabar skubiau, negu pirma. Tylėjova. Galvojova, regis, kiekvienas sau, bet tą patį. Ir nesinorėjo šnekėti. Bijojosi minčių giją pertraukti. Taip gražiai ji apie mudu pynėsi, viniojosi ir artino vieną prie kito arčiau-arčiau.
Stapterėjova ir pasakėva abu iškarto:
– Gal jau bus gana?
– Gana, – atsakėva taip-pat kartu.
– Jau daugiau pusės kelio Tamstą palydėjau, – padavė ji ranką.
– Ačiu Tamstai...
Norėję buvome da ką kits kitam pasakyti, bet susiturėjova. Tarytum kas neleido, nedavė daugiau šnekėti. Nejauku pasidarė, ir nei šio nei to, lac inkliuvova kur, susisarmatijova ko.
– Sudieu!
– Sudieu!
Taip greitai-skubiai.
Pasispaudėva rankas karštai, lyg jomis norėdami nepabaigtą mintį išreikšti. Geriau pasidarė, yt nuo musų koks šešėlis nuslinko.
Žengęs keletą žingsnių, atsigrįžau.
Žiuriu ir ji atsigrįžo. Taip-pat į mane žiuri.
Da kiek paėjėjęs vėl atsigrįžau. Ji stovėjo ir sekė mane savo akelėmis. Tečiau pamačiusi, jog mano į ją žiurima, vikriai apsisuko ir nuėjo-nubėgo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
3. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.