Kuprelis51-52 psl. · apie 5 min.
XIV dalis28% kūrinio
51 psl.

– Tai skubink Tamsta! – ragino šypsodamasi. – Dabar velniai jau nebevaikščioja, ramu bus eiti, niekas kelio neužstos... Matai Tamsta, kaip prašvito nuo sniego; kelio nebereiks graibyti, – surimtėjo jinai. – Vis deltog da palydėsiu nors kiek. Reikia, mat, kiek galint Tamstai atsilyginti. Tamsta gal nereikalausi, kad pilnai atsilyginčiau?

– Žinoma! – bet atsakiau taip smagiai, kad net pats savo atsaku nusistebėjau. Rodos apie kažin kokį svarbų daiktą butų buvę kalbama.

– Tai ko gi man ir reikia! Geras iš Tamstos bernelis... Na, tai einava, – pirma išspruko iš atšlaimo, mane palikusi už vartų. Sustojo ir laukia.

Ėjova dabar skubiau, negu pirma. Tylėjova. Galvojova, regis, kiekvienas sau, bet tą patį. Ir nesinorėjo šnekėti. Bijojosi minčių giją pertraukti. Taip gražiai ji apie mudu pynėsi, viniojosi ir artino vieną prie kito arčiau-arčiau.

Stapterėjova ir pasakėva abu iškarto:

– Gal jau bus gana?

– Gana, – atsakėva taip-pat kartu.

– Jau daugiau pusės kelio Tamstą palydėjau, – padavė ji ranką.

– Ačiu Tamstai...

Norėję buvome da ką kits kitam pasakyti, bet susiturėjova. Tarytum kas neleido, nedavė daugiau šnekėti. Nejauku pasidarė, ir nei šio nei to, lac inkliuvova kur, susisarmatijova ko.

– Sudieu!

– Sudieu!

Taip greitai-skubiai.

Pasispaudėva rankas karštai, lyg jomis norėdami nepabaigtą mintį išreikšti. Geriau pasidarė, yt nuo musų koks šešėlis nuslinko.

Žengęs keletą žingsnių, atsigrįžau.

Žiuriu ir ji atsigrįžo. Taip-pat į mane žiuri.

Da kiek paėjėjęs vėl atsigrįžau. Ji stovėjo ir sekė mane savo akelėmis. Tečiau pamačiusi, jog mano į ją žiurima, vikriai apsisuko ir nuėjo-nubėgo.

52 psl.

Stovėjau. Negalėjau akių atitraukti. Da buvo kartą atsigrįžusi. Ir paskum tuojau išnyko nakties tamsoje. O aš da ilgai mačiau ją toje vietoje. Tai arčiau į mane, tai toliau staiga. Tai artinos, rodos, tai bėgo. Tai artinos, tai bėgo...

Parėjęs grįčią ištiesų radau nerakintą. Bailiai apžiurėjau, ar viskas yra. Kiekvienas daiktas buvo savo vietoje.

Sušilęs lovoje pradėjau perkratinėti visą praėjusią dieną. Praėjusią greta jos.

Stengiaus prisiminti, kaip ir visados, kiekvieną jos žodį, judėjimą, akies mirksnį. Paskum ėmiau atsiminti viską nuo pirmos su ja pažinties. Gerėjaus ir džiaugiaus. Po kelis kartus visą tą pažintį, visą tą laiką, nuo pradžių iki šiai dienai perkratinėdavau. Ant maloniausių vietų ilgiau apsistodavau; laikiau jas savo akyse tolei, kolei neatitraukdavo manęs kitas kas da malonesnis ir da švelnesnis.

Visų tų vaizdų viršumi plaukė skaidrus įsitikinimas, kad ji mane mylinti, trokštanti mano širdies, norinti į save priglausti-prispausti. Apačioje gi, ant dugno, lyg koks dumblas rugo-kėlėsi ir sakė:

– Ne. Nemyli ji tavęs; ji vien tavimi žaidžia... Ir nori su tavo pagalba lietuviškus giedojimus bažnyčion įvesti. Jai daugiau niekas ir nerupi. Kitaip gi negalima...

Tu jos nepažįsti – ji gudri... Dovanai tik sau galvą kvaršini...

Šaldė jis mane, šaldė ir augštyn kėlė. Drumstė viską ir nuo jo tamsu darėsi, kaip naktį.

– Abejok tu tik, abejok!... – barė įsitikinimas.

Ir vėl vienu matu viskas nušvisdavo ir vėl plaukė vaizdai vienas už kitą gražesni. Vėl jie džiugino-viliojo. Dumblas dugnan nuguldavo ir nei nesimatė jo. Tarytum slėpėsi tenai. Tykojo išpasalų. Bet vis mažiau ir mažiau jo bijojau, silpniau jis mane gązdino.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

3. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.