Kuprelis52-53 psl. · apie 5 min.
XIV dalis29% kūrinio
52 psl.

Stovėjau. Negalėjau akių atitraukti. Da buvo kartą atsigrįžusi. Ir paskum tuojau išnyko nakties tamsoje. O aš da ilgai mačiau ją toje vietoje. Tai arčiau į mane, tai toliau staiga. Tai artinos, rodos, tai bėgo. Tai artinos, tai bėgo...

Parėjęs grįčią ištiesų radau nerakintą. Bailiai apžiurėjau, ar viskas yra. Kiekvienas daiktas buvo savo vietoje.

Sušilęs lovoje pradėjau perkratinėti visą praėjusią dieną. Praėjusią greta jos.

Stengiaus prisiminti, kaip ir visados, kiekvieną jos žodį, judėjimą, akies mirksnį. Paskum ėmiau atsiminti viską nuo pirmos su ja pažinties. Gerėjaus ir džiaugiaus. Po kelis kartus visą tą pažintį, visą tą laiką, nuo pradžių iki šiai dienai perkratinėdavau. Ant maloniausių vietų ilgiau apsistodavau; laikiau jas savo akyse tolei, kolei neatitraukdavo manęs kitas kas da malonesnis ir da švelnesnis.

Visų tų vaizdų viršumi plaukė skaidrus įsitikinimas, kad ji mane mylinti, trokštanti mano širdies, norinti į save priglausti-prispausti. Apačioje gi, ant dugno, lyg koks dumblas rugo-kėlėsi ir sakė:

– Ne. Nemyli ji tavęs; ji vien tavimi žaidžia... Ir nori su tavo pagalba lietuviškus giedojimus bažnyčion įvesti. Jai daugiau niekas ir nerupi. Kitaip gi negalima...

Tu jos nepažįsti – ji gudri... Dovanai tik sau galvą kvaršini...

Šaldė jis mane, šaldė ir augštyn kėlė. Drumstė viską ir nuo jo tamsu darėsi, kaip naktį.

– Abejok tu tik, abejok!... – barė įsitikinimas.

Ir vėl vienu matu viskas nušvisdavo ir vėl plaukė vaizdai vienas už kitą gražesni. Vėl jie džiugino-viliojo. Dumblas dugnan nuguldavo ir nei nesimatė jo. Tarytum slėpėsi tenai. Tykojo išpasalų. Bet vis mažiau ir mažiau jo bijojau, silpniau jis mane gązdino.

53 psl.

Ir sapne ji man prisisapnavo. Šnekėjau, džiaugiaus kartu su ja. Rodos mudu vaikščiojova plačiame tolimame lauke. Tas laukas buvo lygiai apklotas sniegu, kuris žemčiugais mirgėjo-mainėsi saulės spinduliuose. Po musų kojomis spiegė-girgždėjo, lyg ką grojo. Ir rodos tai butų buvusi nepaprasta, negirdėta daina; taip baisiai mudu linksmino žavėjo. Klausėvos jos ir rankas susitvėrę ėjova toliau, į didelį, apvalainą kalną. Juo augščiau, juo labiau ji į mane glaudėsi ir dėjo savo galvutę ant mano peties. Jos atsiskyręs pluoštelis plaukų švelniai mylavo, glostė man veidą, kaktą. Pasiekėva galop ir viršunę kalno. Inėjova apšarmojusian miškan. Jo šakos lingavo ir rodos vis mojo į mudu. Atsisėdova ant vėputės po augštu, senu ąžuolu.

– Aš myliu tave! – tarė ji ir priglaudė savo karštas luputes į mano lupas. Bučiavo vis smagiau ir smagiau.

Galva man svaigo. Negalėjau jos pabučiuoti.

– Žiurėk! – atsitraukė nuo manęs. Ranka pamojo miško gilumon.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

4. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.