Ir sapne ji man prisisapnavo. Šnekėjau, džiaugiaus kartu su ja. Rodos mudu vaikščiojova plačiame tolimame lauke. Tas laukas buvo lygiai apklotas sniegu, kuris žemčiugais mirgėjo-mainėsi saulės spinduliuose. Po musų kojomis spiegė-girgždėjo, lyg ką grojo. Ir rodos tai butų buvusi nepaprasta, negirdėta daina; taip baisiai mudu linksmino žavėjo. Klausėvos jos ir rankas susitvėrę ėjova toliau, į didelį, apvalainą kalną. Juo augščiau, juo labiau ji į mane glaudėsi ir dėjo savo galvutę ant mano peties. Jos atsiskyręs pluoštelis plaukų švelniai mylavo, glostė man veidą, kaktą. Pasiekėva galop ir viršunę kalno. Inėjova apšarmojusian miškan. Jo šakos lingavo ir rodos vis mojo į mudu. Atsisėdova ant vėputės po augštu, senu ąžuolu.
– Aš myliu tave! – tarė ji ir priglaudė savo karštas luputes į mano lupas. Bučiavo vis smagiau ir smagiau.
Galva man svaigo. Negalėjau jos pabučiuoti.
– Žiurėk! – atsitraukė nuo manęs. Ranka pamojo miško gilumon.
Skubiai pažvelgiau ton pusėn. Viskas umu laiku persimainė. Apšarmoję medžiai pražydo įvairių-įvairiausiomis baltomis gėlėmis. Jos lingavo, nuolat stiebėsi į viršų, kėlė savo vainikėlius ir skleidė aplinkui neišpasakytai gardų kvapą. Bematant iš tarp jų pasirodė mažutės baltos paukštytės. Jos purpterėjo, paskraidžiojo ore, paskum eilėmis nutupė ant medžių šakelių ir ėmė čiulbėti-giedoti plonučiais, skambiais balseliais. Kaskartą smagiau ir svaigulingiau giedojo. Pradėjo, tarytum, snigti. Ore, yt kokios rojaus muselės, skraidžiojo, pažemiu lakiojo sniego žvaigždytės. Tankiau ir tankiau jos leidos iš augštybių. O saulė vis švietė; lyg pro sidabrinį ruką, žaidė medžių šakose, paviršium kalno. Tai žalia viskas rodos, tai rausva, tai melsva. Tai miškas išnyksta iš akių, paukštelių giesmės negirdėti, tai viskas lyg iš kur ataplaukia ir vėl paukšteliai čiulba ir vėl gėlelės kvepia.
– Mudu gyvensiva taip ilgai-ilgai... Niekados nemirsiva... Gražu vis mum bus, malonu visur, – skambėjo jos šneka, tardama tam čiulbėsiui.
Staigu žydįs miškas sutirpo-prapuolė. Išnyko paukšteliai su giesmėmis, aptemo ir saulė, dingo sniegas.
Palikau vienas. Aplinkui juodi, dangų siekią kalnai. Viršunės jų aštrios; kaip ylos, smailios. Aš lac duobėj kokioje. Ir viršuje nieko nesimato, vien žaibuojąs debesis niukso. Perkunas jį skalandoja-krato, – kalnai net užia-gaudžia.
Štai sužaibavo kryžiumi ir tiesiai į mane trenkė. Rodėsi ir visam pasauliui galas...
Nubudau. Išsigandęs atsisėdau lovoje. Atsipeikėti negalėjau.
– Gal ir užmušė mane?! Gal aš jau negyvas?! – galvojau graibydamasi aplink save.
Nudžiugau persitikrinęs, jog tai vien sapno buta.
– Gal jis ką blogo reiškia? – dingterėjo galvon. – Gal pranašingas?
– Ar tai aš sapnui tikėsiu! – atsiliepiau į tą mintį.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
4. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.