Kuprelis54-56 psl. · apie 5 min.
XIV dalis30% kūrinio
54 psl.

Skubiai pažvelgiau ton pusėn. Viskas umu laiku persimainė. Apšarmoję medžiai pražydo įvairių-įvairiausiomis baltomis gėlėmis. Jos lingavo, nuolat stiebėsi į viršų, kėlė savo vainikėlius ir skleidė aplinkui neišpasakytai gardų kvapą. Bematant iš tarp jų pasirodė mažutės baltos paukštytės. Jos purpterėjo, paskraidžiojo ore, paskum eilėmis nutupė ant medžių šakelių ir ėmė čiulbėti-giedoti plonučiais, skambiais balseliais. Kaskartą smagiau ir svaigulingiau giedojo. Pradėjo, tarytum, snigti. Ore, yt kokios rojaus muselės, skraidžiojo, pažemiu lakiojo sniego žvaigždytės. Tankiau ir tankiau jos leidos iš augštybių. O saulė vis švietė; lyg pro sidabrinį ruką, žaidė medžių šakose, paviršium kalno. Tai žalia viskas rodos, tai rausva, tai melsva. Tai miškas išnyksta iš akių, paukštelių giesmės negirdėti, tai viskas lyg iš kur ataplaukia ir vėl paukšteliai čiulba ir vėl gėlelės kvepia.

– Mudu gyvensiva taip ilgai-ilgai... Niekados nemirsiva... Gražu vis mum bus, malonu visur, – skambėjo jos šneka, tardama tam čiulbėsiui.

Staigu žydįs miškas sutirpo-prapuolė. Išnyko paukšteliai su giesmėmis, aptemo ir saulė, dingo sniegas.

Palikau vienas. Aplinkui juodi, dangų siekią kalnai. Viršunės jų aštrios; kaip ylos, smailios. Aš lac duobėj kokioje. Ir viršuje nieko nesimato, vien žaibuojąs debesis niukso. Perkunas jį skalandoja-krato, – kalnai net užia-gaudžia.

Štai sužaibavo kryžiumi ir tiesiai į mane trenkė. Rodėsi ir visam pasauliui galas...

Nubudau. Išsigandęs atsisėdau lovoje. Atsipeikėti negalėjau.

– Gal ir užmušė mane?! Gal aš jau negyvas?! – galvojau graibydamasi aplink save.

Nudžiugau persitikrinęs, jog tai vien sapno buta.

– Gal jis ką blogo reiškia? – dingterėjo galvon. – Gal pranašingas?

– Ar tai aš sapnui tikėsiu! – atsiliepiau į tą mintį.

55 psl.

Vienok jis visą rytą mane vargino. Akyse, lac šmėkla stovėjo.

XV dalis

56 psl.

– Bet, žinai, laikas intikino mane, kad sapnui ne vien galima, bet ir reikia tikėt, – atsikreipė Kuprelis į mane, matyt, norėdamas daugiau apie tat pašnekėti.

– Tai Tamsta dabar jau jam tiki? – klausiau netikėdamas, kad sapnai jam butų indomu.

– O gal tu ne?

– Žinoma, kad ne!

– Tiki ir tu, tik sarmatijies prisipažinti. Tiki taip-pat kiekvienas. Juk yra tokie sapnai, kurie musų omėnin taip įsirėžia, kad mes jų negalime per keletą dienų užmiršti; kitą kokį net keletą metų mename, ir pagaliaus visą savo gyvenimą, ir jie mums tiesiog sakyte sako, kad taip ir taip bus, ar gali da buti, jeigu mes nenustosime panašiai, kaip pirma darę, elgęsi. Bet mes paprastai tokią mintį užslopiname ir visai jos parodymų nebojame. Daug yra pavyzdžių iš musų gyvenimo, daug jų yra ne vieno moksliaus užrašyta, kad sapnai išsipildo. Žinoma, išsipildo ne kiekvienas, bet tik tie, kurie labiausiai mumis nugąsdina, arba sužavi. Kurie, vienu žodžiu tariant, musų domą savep pritraukia.

– Sapne prieš mus pasikelia ta uždanga, kuri slepia nuo musų visas gyvenimo teisybes, – traukia jis toliau. – Sapne mes pamatome kitą, paslėptą savo gyvenimo pusę. Pranašingas sapnas yra fiziologiškai galimas daiktas. Musų praeitis palieka mumyse savo žymę, savo pėdas. Ir ant praeities, kaip ant kokio pamato, auga, plėtojasi žmogaus ateitis, jo tolimesnis kelias. Ir tą kelią mes vien sapne, kuomet miegas atskiria mus nuo viso pasaulio, pamatome. Pamatome nors neaiškiai, kaip pro ruką, bet jau galime patįs šį-tą atspėti. Sapnas beveik visuomet esti simboliškas, ir vien mums reik mokėti suprasti tuos jo simboliškus ženklus.

– Geriausiai tat burtininkai gali atlikti, – pertraukiau Kuprelį.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

4. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.