Kuprelis5-6 psl. · apie 5 min.
III dalis3% kūrinio
5 psl.

Į rytus, užu juodalksnyno, kuriame nesiliaudami krankia juodvarniai su savo paukščiokais, styri musų, nuplyšusiais stogais ir pakrypusiais kaminais, sodžius. Rodos jis vienas, kaip elgeta tarp to žaliumo: nuskaręs, nuplyšęs, vienas Dievo apleistas. Tik gerai da, kad jį šiaip-taip sulopo mažučiai, menki sodeliai ir keletas didelių liepų ir klevų.

Netoli gi nuo čia, į žiemius, tarp puikių sodų, tarp debesius siekiančių medžių, baltuoja dailųs, milžiniški pono Sargtauto rumai. Nuo jų žėri, ne vienas Gerveratis, bet visa tolima apylinkė. Važiuojant už dešimties varstų lengva juos įžiurėti. Kitą-syk, gražią dieną, da ir nuo toliau.

Visai užsižiurėjau. Kiekvieni metai matau šituos laukus, girias, sodžius, bet kiekvienas pavasaris jie man atrodo gražesniais. Rodosi pernai tat netaip buvo, tat netaip, o šiemet kur kas gražiau, labiau akį veria. Ir da norisi pažiurėti ir da kartą visą apylinkę akimi apibėgti.

Gi žiuriu, kiškis su trejatu savo vaikučių ant kelio iš rugių išlenda. Stapterėjau ir laukiu, kas bus, ką jie darys. Ogi senis pastatė auseles, atsitupęs ant paskutiniųjų, pakėlė augštyn pirmutines kojeles. Atsargiai žvalgosi visosna pusėsna. Ir vaikai tėvą seka. Tik štai užmatė mane. Tyliai sumykė kažin kokiuo keistu balsu ir įsmuko atgalion rugiuosna. Kiškeliai truputį da lukterėjo. Indomiai į mane pažiurėjo. Ausytėmis pakraipė. Paskum gi puolė, lyg akmeniukai, paskui savo tėvą.

Malunas eina palengva. Tarytum užkimęs, burba. Taigi nėra ko skubinties. Artinuos prie jo tik-ką krutėdamas.

Maluno sparnas, iškilęs augštai, lac sustoja akimirksniui, pažiuri į žemiaus stovintį savo draugą ir puola ant jo, kaip vanagas ant vištos, bet tasai tuoj pabėga, ir ant jo, iš viršaus, žiuri ir taiko jau kitas.

6 psl.

Bildėsis, teleskavimas ratų-ratelių vis didinasi. Girdėtis jau ir pikliaus sunkus dusavimas. Lyg iš-po maluno jis veržiasi.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.