– Neužilgo sloginąs įspudis to baisaus sapno išnyko. Ir vėl senoviškai vaidentuvėje džiaugiaus „savo” Kazyte, balta lelijėle. Del vieno nerimavau, kaip čia reiks jai pasisakyti? Šiušu net darėsi apie tat pagalvojus.
Porai savaičių praslinkus po tojo minėtino vakaro, man vėl prisiėjo ją palydėti, nors vakaras buo šviesus, dangus žvaigždėtas ir į Skruzdynus išblyškęs mėnulis žiurėjo. Da nebuvo visur sumigę. Tai šen, tai ten švietėsi grinčiu langai.
Kokį galą ėjova nešnekėdamu. Ji nesidairė niekur. Ėjo galvelę nuleidusi, užsimąsčiusi. Norėjęs buvau greičiau ją prakalbinti, bet nežinojau, nuo ko pradėt ir nedrįsau. Mintis apie pasisakymą žybters galvoje ir vėl gesta, kuomet į ją pažiuriu.
Kazė, galop, pasikreipusi į mane šonu, paklausė:
– Kas gi Tamstai taip brangu tuose musų Skruzdynuose?
Balsas jos visai kitoks buvo, kaip paprastai. Toks švelnus, toks švelnus, kokio da nebuvau girdėjęs.
– Visi brangųs, – greitai-skubiai atsakiau, bijodamas lyg, kad ji manęs ko nežinomo, paslaptingo neužklaustų.
– Kaip tai Tamstai gali but visi brangųs? – nusistebėjo ji.
– Taip. Man Skruzdynuose kažin kodel visi žmonės brangus. Visi jie tokie geri, – atsikalbinėjau aš.
– Tai jau negali buti. Meluoji Tamsta.
– Kodel gi ne?
– Kur gi matyta: visi žmonės! Ar Tamsta koks šventas ar ką, kad gali visus žmones mylėti. Į šventą, rodosi, nei nepanašus. Šventieji žili, ilgomis barzdomis, rubais sulig žemės. Tamsta gi kaip paprastas žmogelis, kuris negali daugelio mylėti; jam vieno ir tai užtenka.
– Hm... – sumurmėjau, nesugriebdamas ko į tat atsakyti.
– Na tai vis deltog Tamstai visi Skruzdynų žmonės brangųs ir malonųs? Taip ar ne? – klausia ji vėl.
– Ir taip ir truputį...
– O, matai!
– Negalima, mat, visų vienodu mylėti. Tad vienus myli labiau, kitus mažiau... O kai-ką net ir labai... Ir širdies nepasigailėtum atiduoti... viską atiduotum.. – Pasiteisinau. Bet kolei tat pasakiau, mane visą karštas prakaitas išpylė. Bučiau ir toliau ką sakęs, bet pagerklyj lyg kas atsistojo, suspaudė.
– Kad tiktai ir tas mylėtų? – užbaigė ji klausimu.
– T-taip! – pats savaimi išsiveržė atsakymas.
– Tur-but Tamsta myli ką-nors labai-labai? Ir širdies tam nepasigailėtum atiduoti? – žvilgterėjo man akysna, pakreipusi galvelę, ir nusijuokė. Tylus ir geras tai buvo juokas, į save viliojąs.
Tylėjau. Ir nėjau į tą juoką. Neleido kas.
– Aiškiai matyti, kad Tamsta esi įsimylėjęs į ką-nors Skruzdynuose. Per tat ir brangini juos taip su visais žmonėmis. Kitaip net pažiurėti nenorėtum. Čia žmonės tokie pavydunai, tokie bjaurųs, kad Dieve nematyk. Jiems daugiau nič-niekas nerupi kaip girtuokliauti, primušti ką, lošti kortomis ištisus vakarus, apšmeižti kokį žmogų nuo galvos lig kojų. Kningos gi nei jokios rankon nepaima, da induos, jeigu sužinos, kad skaitai lietuviškas... Neverti Skruzdynų žmonės meilės; mano dėta aš jų ištolo lenkčiaus.
Išpradžių linksmas jos balselis į liudną persikeitė.
Tuojau inėjova Gervydžių kieman. Grinčioje buvo šviesu. Matėsi pro langą užustalėj sėdįs vyras, pasilenkęs ties kažin-kuo. Priešais jo, kitame gale, sėdėjo da nesena skobnio atsirėmusi moteriškė. Klausėsi ko atidžiai.
Kazė, man nieko nesakydama, ėjo tiesiai priemenėn. Aš sekiau paskui, vienok ant slenksčio susiturėjau.
– Sudieu! – duodu jai ranką.
– Ką Tamsta darai? Ar namon nori grįžti? Palauk, užeisi pas mus paviešėti. Da, rodos, niekados nebuvai? Tad ir seną bobą gausi pabučiuoti. Mat kaip!
– Kad man nei šio, nei to: Tamstos tėvelių nepažįstu.
– Aš supažindinsiu.
– Nežinau.
Ištikrųjų nenorėjau vidun eiti. Ir laikas buvo nepatogus ir taip lyg kokia sarmata. Sunku buvo ir nuo jos atsiskirti. Paabejojęs kiek, vėl padaviau jai ranką.
– Aš gi Tamstai savo rankos neduosiu, „sudieu” nesakysiu... Nebuk gi Tamsta koks! Pyksiu, jei nenori pas mus užeiti... Mano tėvelis džiaugsis, Tamstą pamatęs. Jis manęs seniau, kaip tik aš jam pasakiau, jog ir Tamsta skaitai „Aušrą”, prašė, kad paprašyčiau ateiti. Vis nedrįsau. Maniau, kad Tamsta nenorėsi...
– Kodel? – paklausiau susirupinęs.
– Na gi taip. Mat ir dabar nenori, namon trauki, tarytum kas tenai lauktų.
– Tai jau eisiu. Ne ką su Tamsta padarysi, – guviai sutikau.
– O, ir gerai! – pradžiugo ji.
Vos inėjova ir aš pasakiau „Tegul bus pagarbintas”, tuojau Gervydis, padėjęs laikraštį ant skobnio, atsistojo ir išeidamas viduraslin linksmai prašneko:
– O, koks svečias! Džiaugiamės sulaukę.
– Tamsta pas mus da nebuvėlis, reiktų seną bobą duot pabučiuoti, – juokavo jo žmona, mitri moterėlė, kuomet su ja pasisveikinau.
– Ačiu, – atsakiau. – Čia senos nėra, naktį gi niekur ir nerasi. Telieka kitam kartui. Dabar gi gal da Tamsta man dovanosi?
– Negalima dovanoti: išsisuksi Tamsta paskum, – priešinosi ji. – Reikia duoti nors kuodelis vietoj senos bobos.
– Kad mat, mama, ir kuodelio pas mus grinčioje nėra. Išnešti jie prieš šventą dieną. Reikėjo buvo atnešti, laukiant svečio, – įsikišė Kazytė į tą šneką.
– Tai ką, dukrele, padarysi – nežinojau. Kitą kartą visviena šitam svečiui nedovanosime. Sėsk Tamsta, – atsikreipė į mane.
Atsisėdęs perbėgau visą grinčią akimis. Ji gražiai išbaltinta. Asla su grindimis. Sienas šventųjų paveikslai dabina. Skobnis malevotas, suolai puikiai iššveisti. Ant langų, gerai matyt prižiurimi, vazonai žaliuoja. Visur malonu, kur nepažvelgsi. Matėsi, jog čia ne menko ukininko gyvenama.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
4. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.