– Negalima, mat, visų vienodu mylėti. Tad vienus myli labiau, kitus mažiau... O kai-ką net ir labai... Ir širdies nepasigailėtum atiduoti... viską atiduotum.. – Pasiteisinau. Bet kolei tat pasakiau, mane visą karštas prakaitas išpylė. Bučiau ir toliau ką sakęs, bet pagerklyj lyg kas atsistojo, suspaudė.
– Kad tiktai ir tas mylėtų? – užbaigė ji klausimu.
– T-taip! – pats savaimi išsiveržė atsakymas.
– Tur-but Tamsta myli ką-nors labai-labai? Ir širdies tam nepasigailėtum atiduoti? – žvilgterėjo man akysna, pakreipusi galvelę, ir nusijuokė. Tylus ir geras tai buvo juokas, į save viliojąs.
Tylėjau. Ir nėjau į tą juoką. Neleido kas.
– Aiškiai matyti, kad Tamsta esi įsimylėjęs į ką-nors Skruzdynuose. Per tat ir brangini juos taip su visais žmonėmis. Kitaip net pažiurėti nenorėtum. Čia žmonės tokie pavydunai, tokie bjaurųs, kad Dieve nematyk. Jiems daugiau nič-niekas nerupi kaip girtuokliauti, primušti ką, lošti kortomis ištisus vakarus, apšmeižti kokį žmogų nuo galvos lig kojų. Kningos gi nei jokios rankon nepaima, da induos, jeigu sužinos, kad skaitai lietuviškas... Neverti Skruzdynų žmonės meilės; mano dėta aš jų ištolo lenkčiaus.
Išpradžių linksmas jos balselis į liudną persikeitė.
Tuojau inėjova Gervydžių kieman. Grinčioje buvo šviesu. Matėsi pro langą užustalėj sėdįs vyras, pasilenkęs ties kažin-kuo. Priešais jo, kitame gale, sėdėjo da nesena skobnio atsirėmusi moteriškė. Klausėsi ko atidžiai.
Kazė, man nieko nesakydama, ėjo tiesiai priemenėn. Aš sekiau paskui, vienok ant slenksčio susiturėjau.
– Sudieu! – duodu jai ranką.
– Ką Tamsta darai? Ar namon nori grįžti? Palauk, užeisi pas mus paviešėti. Da, rodos, niekados nebuvai? Tad ir seną bobą gausi pabučiuoti. Mat kaip!
– Kad man nei šio, nei to: Tamstos tėvelių nepažįstu.
– Aš supažindinsiu.
– Nežinau.
Ištikrųjų nenorėjau vidun eiti. Ir laikas buvo nepatogus ir taip lyg kokia sarmata. Sunku buvo ir nuo jos atsiskirti. Paabejojęs kiek, vėl padaviau jai ranką.
– Aš gi Tamstai savo rankos neduosiu, „sudieu” nesakysiu... Nebuk gi Tamsta koks! Pyksiu, jei nenori pas mus užeiti... Mano tėvelis džiaugsis, Tamstą pamatęs. Jis manęs seniau, kaip tik aš jam pasakiau, jog ir Tamsta skaitai „Aušrą”, prašė, kad paprašyčiau ateiti. Vis nedrįsau. Maniau, kad Tamsta nenorėsi...
– Kodel? – paklausiau susirupinęs.
– Na gi taip. Mat ir dabar nenori, namon trauki, tarytum kas tenai lauktų.
– Tai jau eisiu. Ne ką su Tamsta padarysi, – guviai sutikau.
– O, ir gerai! – pradžiugo ji.
Vos inėjova ir aš pasakiau „Tegul bus pagarbintas”, tuojau Gervydis, padėjęs laikraštį ant skobnio, atsistojo ir išeidamas viduraslin linksmai prašneko:
– O, koks svečias! Džiaugiamės sulaukę.
– Tamsta pas mus da nebuvėlis, reiktų seną bobą duot pabučiuoti, – juokavo jo žmona, mitri moterėlė, kuomet su ja pasisveikinau.
– Ačiu, – atsakiau. – Čia senos nėra, naktį gi niekur ir nerasi. Telieka kitam kartui. Dabar gi gal da Tamsta man dovanosi?
– Negalima dovanoti: išsisuksi Tamsta paskum, – priešinosi ji. – Reikia duoti nors kuodelis vietoj senos bobos.
– Kad mat, mama, ir kuodelio pas mus grinčioje nėra. Išnešti jie prieš šventą dieną. Reikėjo buvo atnešti, laukiant svečio, – įsikišė Kazytė į tą šneką.
– Tai ką, dukrele, padarysi – nežinojau. Kitą kartą visviena šitam svečiui nedovanosime. Sėsk Tamsta, – atsikreipė į mane.
Atsisėdęs perbėgau visą grinčią akimis. Ji gražiai išbaltinta. Asla su grindimis. Sienas šventųjų paveikslai dabina. Skobnis malevotas, suolai puikiai iššveisti. Ant langų, gerai matyt prižiurimi, vazonai žaliuoja. Visur malonu, kur nepažvelgsi. Matėsi, jog čia ne menko ukininko gyvenama.
Gervydis priėjo prie pačios ir nusivedęs ją arčiau į duris, kažin ką pašnabždėjo patylomis. Ji bematant išėjo priemenėn. Jis gi sugrįžo į skobnį, atsisėdo priešais ant zoslano ir ėmė klausinėti, kas apie mane gero girdėtis. Pasakiau, ką žinojau.
– O pas Tamstą kas? – užklausiau iš savo pusės.
– Nieko sau; viskas ligšiolei, ačiu Dievui, gerai. Gyvenu, kovoju, platinu „Aušrą” ir ko gi daugiau. Noriu, mat, ir aš nors vienu spindulėliu daugiau šviesos įnešti iš Prusų Lietuvon. Begalo jau apsunko toje tamsoj. Reikia nors kiek ją praretinti. Dauguma gi da musų to nesupranta ir nejaučia. Jiems, kaip yra, taip gerai. Jeigu matys, kad tu žmogus kruti, judi, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiulius atatarunčkins, tavo naman atves. Tie gi jau nieko nepasigaili: išdraskys visur, išardys, ras ar neras, o tave priplaks sulig kraujų, paskum jei da kaip, tai ir belangėn nugrus. Dieve gi saugok rasti ką, nors vieną lietuvišką poperėlį, tai jau ir sakyk visiems amžiną, „sudieu”; nesitikėk pamatyti šito krašto. O tenai lig miriui vartysi akmenis, kepsi kaitroj, kentėsi šaltį ir badą... Mat ką gali padaryti geras kaimynas kiekvieną dieną. Ir lauki žmogus, ar nesuskambės už vartų kardai, ar nepasigirs nuožmių burliokų koliojimasi. Ir taip visados... – Patylėjo-pagalvojo galvą nulenkęs. – Ir man, kad žinotum Tamsta, akyse prašvito, tiktai kuomet pakliuvo rankosna „Aušros” numeris. Vos paėmiau aš jį ir pavarčiau kiek, jis mane taip sužadino-sugriaudino, kad net ašaros iš akių ėmė birėti. Tą pačią dieną pasisakiau sau: „Kas bus, kas nebus, o aš nesėdėsiu taip ilgiau!” Ir pradėjau veikti, pradėjau platinti lietuvišką raštą. Keletą kartų net krata buvo, bet pas mane nič-nieko negalėjo surasti. Tai dabar da smarkiau ėmiau veikti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
4. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.