Kuprelis62-64 psl. · apie 5 min.
XVI dalis35% kūrinio
62 psl.

– Bet ir labiau saugokis, tėveli, – persergėjo Kazė, prie lango sėdėdama.

– Niekai! Nepaims jau jie manęs, – padrąsino Gervydis dukterį.

– Vis deltog... – nerimavo ji.

– Nebijau aš jų! – mosterėjo ranka.

– Tamsta matei paskutinį numerį? – atsigrįžo į mane.

– Da ne.

– Šit, pažiurėk! – parodė „Aušros” N 10-11, 1884 metų.

Godžiai jį visą peržiurėjau, perskaitęs nors antgalvius.

– Straipsnis „Dvi ”Aušri” Lietuvoje labiausiai man patinka. Neišpasakytai gražios eilės, prie jo pridėtos. Paklausyk tiktai Tamsta, aš perskaitysiu, – paėmė „Aušrą” iš mano rankų ir pradėjo jausmingai, gražiai skaityti:

Prabrėkšk, aušrele, spindėk, saulele;

Spindėk, aušros žvaigždele.

Papusk, vėjali, varyk miglelę,

Pabudink vieversėlį.

Telaukia žmonės dangaus malonės,

Galo baisios karionės.

Išvisim šviesą, pažįsim tiesą,

Sulauksim gerą čėsą...

– Ir taip toliau. Paskui ir galas labai puikus. Klausyk, Tamsta:

Žaliuos medeliai, čiulbės paukšteliai,

Žaliuos musų vaikeliai.

Žaliuos pievelės, žydės kvietkelės,

Žydės musų mergelės.

Papus vėjalis, siubuos javeliai,

Svyruos musų seneliai.

– O ką, ar negražu? – sušuko Kazytė.

– Kaip Tamstai patinka? – klausia Gervydis, o tuo tarpu ašaros jam sužvilgo akyse.

– Neapsakytai! Patiko man jos labai. Da ir dabar patinka, kaip atsimenu.

– O mes, Tamsta, išmokkime jas dainuoti? – pasiulė jinai.

– Kodel gi neišmokti tokių gražių, – noriai sutikau.

– O judu dabar padainuokita, – paprašė jis.

– Kad, tėveli, adventas.

– A, kad tau bala, aš ir užmiršęs buvau! Gaila... Ką padarysi, – pagailėstavo.

– Mudu su ponu Olesiu tėveliui po Kalėdų padainuosiva. Dabar gi ir gailėties nėra ko: aš nei nemoku, reikia išsimokinti. Ar ne tiesą aš sakau? – atsikreipė prie manęs šypsodamasi.

– Žinoma, žinoma! – skubiai patvirtinau. – Tamstai taip-pat tos eilės patinka?

– Nejaugi, – pakreipė galvytę ir prisimerkė truputį.

63 psl.

– Nors „Aušra” kurkas menkiau atrodo lenkų „Tygodnikų” ir visokių kitų laikraščių, bet ateis laikai, kad ji bus už juos daug puikesnė. Ir ne vieną „Aušrą” mes turėsime, – šnekėjo Gervydis.

– Vargiai, – paabejojau atsidusęs.

– Tamsta netiki? – kiek užsidegė jis. – Žiurėk ir pati „Aušra” rašo, kad „nenorėkime iškarto išvisti visą šviesą ateinančios saulės; nes ir pats prigimimas moko žmogų pažinti, jog visi prigimti daiktai išpalengvo tesidaro: patsai žmogus kaip ilgai auga, kol jį galime visiškai žmogumi vadinti; nė menka gėlelė akimirksniu nepražįsta”. Reikia, Tamsteli, buti kantriems ir su viltimi dirbti, norinti ko gero sulaukti.

Susisarmatijau savo paabejojimo. Jis laukė mano atsakymo, o aš į tat tylėjau. Net man nejauku pasidarė. Gerai, kad tuo-tarpu inėjo grinčion Gervydienė.

– Ko taip tyliai sėdite? Ar šnekos pritrukot? – užklausė.

– Ne šnekos pritrukome, tiktai laukiame tavo vakarienės, – atsakė Gervydis.

– Pakentėkite truputį, tuojau bus. Čigonas juo alkanesnis, juo linksmesnis, o jųs atžagariai.

– Mes ne čigonai ir nevalgę nuobodaujame.

– Del Dievo meilės, nors valandėlę, – prašėsi ji.

– Ak jau ne ką su tavimi – nusileido vyras.

– Tu, Kazyt, nueik pažiurėti, kad samavoras nebėgtų, – liepė jai motina.

Kazė skubiai pažvelgusi į mane išėjo.

– Kur gi Julytė? – paklausė Gervydis pačios. – Ji galėtų samavoro padaboti. Ją pašauktumei.

– Miega jau. Sakėsi jai šiandien galvelė sopa. Sugaravo ar ką... Judu gi, ką be šnekos sėdite, geriau arcabomis paloštumėt. Turbut Tamsta, užmiršau vardą, moki?

– Olesis, Tamsta, mano vardas. Moku – atsakiau.

64 psl.

– Na, kad jau pritrukome šnekos, tai lošti reikia, – pasikėlė jisai. Nuėjo ir atnešė iš skrynios arcabas. Man baltus, sau juodus pastatė. – Gerai ir šitas dalykas kai-kada. Aš seniau gerai lošdavau, bet jau dabar daug pamiršau. Viena, neturiu labai su kuo, o antra, gailiu laiko tokiems niekams.

– Aš ir-gi pamiršau, – prisipažinau. Budamas pas Šenfeldą kiekvieną šventadienį su juo lošdavau. Ir šiokiomis dienomis kai-kada, turėdami laiko. Vokietis, kito pasilinksminimo negaudamas, begalo juos mėgdavo. Tiko ir man, tiesa pasakius.

Gervydis kiekvieną kartą mane laužė. Net ir kampan pasodindavo. Aš daugiau turėjau akis padėjęs į duris, negu į arcabas. Ji vis negrįžo. Girdėjosi varstymas durų tai kamaron, tai seklyčion. Tai šneka apie nenorintį užvirti samavorą. Kazė retkarčiais smarkiai susikvatodavo.

– Gal iš manęs? – nugąstavau.

Klausiaus ausis ištempęs, kad nors vieną aiškų žodį sugavus, nieko tečiaus. Kad, rodosi, vienas bučiau grinčioje, tai gal neiškęsčiau priėjęs į duris, pasiklausyčiau.

Jisai gi vis žėrė ir žėrė mano apleistas arcabas. Sarmata net buvo. Pasistengti mėginau, vis taip-pat.

Galų-gale Kazė įsinešė murmuliuojantį ir šnypščiantį samavorą. Pati raudona, yt rožė. Įšilusi-inkaitusi.

– Kaipgi Tamstai sekasi? – prie manęs priėjo.

– Ne labai kaip. Vis pralošiu.

– Kodel taip? Nieko, aš Tamstai padėsiu. Pamatysiva, kas išeis. Gal kiek geriau bus, – apėjo aplinkui skobnio ir atsisėdo priešais tėvo.

– O! Jau judu dviese ant manęs vieno? Nepasiduosiu! – sušuko Gervydis.

– Tat paaiškės... – atsiliepė ji.

Ištikrųjų. Nuo pirmo karto viskas nuėjo, lac kitu keliu. Aš pats pradėjau visai kitaip lošti. Senis jau nebegalėjo įveikti, nors kaip įmanydamas laikėsi.

Šeimininkė pakvietė prie vakarienės. Apsčiai ant skobnio buvo valgymų pridėta: ir dešrų, ir surių, ir sviesto – visako.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.