Vakarieniaudami vėl šnekėjomės apie gabenimą kningų iš Prusų, apie raudonsiulius ir apie kalėjimus su Siberija. Šnekoje lygiai dalyvavo ir Kazė ir jos motina. Matėsi, kad ir jos giliai persisėmę tos dvasios.
Toliau nukrypome į kitas puses.
Sužinojau, kad Gervydžio tėvas buvo šitame pačiame miestelyje kalviu. Jam labai puikiai klojosi, visados darbo turėjo užtektinai. Daugiausiai vis dirbo dvaruosna. Už sutaupytus pinigus nusipirko valaką žemės ir vieną sunų kuniguosna išleido. Bet kunigas neilgai gavo pagyventi: antrais metais po įsišventimo mirė. Tas taip prigniaužė senelį, kad jis neužilgo pats paskui sunų nusekė. Pačios savo senai jau buvo nustojęs. Liko jis, Tomas, vienas. Jaunam prireikė ukį pradėti. Ir daug vargo, nemažai nepasisekimų išpradžių iškentėjo.
Taip mums besišnekant ir kuris metas prispyrė. Tur-but netoli dienos buvo.
Ėmiau namon rengties.
– Palauk Tamsta. Da nors truputį galime pasišnekėti. Kulti nereikės mums kelties, iš-pat rudens viską mašina iškulėme, o Tamsta gal neturi savo kulatės... Oho, mašina nepaprastai tai geras daiktas: visus javus keliomis dienomis iškulei, paskum ir galva nesopa. Tai, Dieve duok dangų, tėvo palikimas; pats pasidarė, kaip tiktai žemę nusipirko. Kitą kartą, jeigu ir pasiulai kam pakulėti, tai, kad žinotum, neima, bijo, sako: „šiaudų nesutrina gerai”. Ir daryk su jais ką nori. Ir neišaiškinsi jiems nieko. Jie žydui smuklėje tai intikės, ką tasai jiems pasako... Pabuk da Tamsta valandėlę. Nesiskubink, – imdamas už rankos laikė Gervydis.
– Nesiskubink, Tamstėle, da giros išgerk stiklelį, – ritmon atsiliepė Kazė.
– Kur gi jau Tamsta lėksi, kad taip greitai nuo musų nori pabėgti? – klausė Gervydienė. – Da arcabais su vyru paloškit, kampan jį užsodinkit. Kad jau nenori su seniais, tai su Kaze.
– Su manimi, Tamsta? – prilindo ji.
– Ne. Negaliu ilgiau. Rytoj daug darbo: ekzekvijos giedoti ir taip prieš šventes tai šis tai tas pasitaiko, – atsikalbinėjau.
– Kad taip tai ką-gi su Tamsta padarysi, – nusileido Gervydis.
– Ee, da diena toli, išsimiegosi Tamsta sulig kaklo, – priešinosi motina su dukterimi.
Išėjau tečiau. O per slenkstį peržengęs gailėjausi, kad taip padariau.
– Ateik Tamsta laiko turėdamas ir šiokiomis dienomis. Pasiskaitysime, pasišnekėsime, – prašė visi išeinant. – Ak, turb-but, niekur nenueini?
– Niekur, – atsakiau.
– Tai nors pas mus... Neiname ir mes niekur. Skyrium nuo visų gyvename. Ir neverta, žinai Tamsta, kaip toksai musų sodžius su miesteliu. Liuosas žmogus.
Pažadėjau. Jų pakvietimas man labai širdin puolė.
Kazytė da už durų palydėjo.
– Nemanyk, aš Tamstai nedovanosiu!
– Ko? – tyčia nusistebėjau.
– Žinau ko. Ar Tamsta nemeni savo žodžio?
– Menu. Tai kad...
– Na, nieko. Neklausiu dabar Tamstos. Bet kad kada prispirsiu, tai butinai turėsi pasakyti. Sudievu! Grinčioje da gali ką pagalvoti, – suspaudė pirštus, kad net jie sulipo, ir, kaip voveraitė, įsmuko priemenėn.
Pastovėjau da truputį, lyg nežinodamas, ką daryti ir kur eiti. Prapuolė visi keliai. Atsiminiau. Radau.
Ėjau skubiai, tarytum bėgau. Lac mane kas iš užpakalio vijo ir prieš traukė.
Apkvaitau nuo jų lipšnumo ir gerumo. Jau rodėsi, jog Kazytė busianti mano.
Bet baidė tat, kad jie šitokie ukininkai, taip gerai gyveną. Tas vienas prisiminimas vėrė bedugnę po kojų...
Atsilankydavau pas juos, kada tik rasdamas laiko. Stengiaus vienok, kad tie mano atsilankymai neįgristų jiems. Retkarčiais ir pats Gervydis pas mane ateidavo. Atnešdavo su savim „Aušrą” ar taip kokią kningelę. Nuo klebono jau nebeėmiau, nes nuo Gervydžio kaip-tai maloniau buvo.
Kazė vis širdingesnė ir meilesnė su manimi darėsi. Deltog apie tat jau nebeklausė, tartyum užmiršusi butų. Kartais kaip nors priminti knietė, bet priminti nesugebėjau... Tai tas mano bailumas nežmoniškas! Pamatau ją, ir mane viskas palieka. Ne vyro mano buta!...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.