Kuprelis66-68 psl. · apie 5 min.
XVI dalis37% kūrinio
66 psl.

– Ne. Negaliu ilgiau. Rytoj daug darbo: ekzekvijos giedoti ir taip prieš šventes tai šis tai tas pasitaiko, – atsikalbinėjau.

– Kad taip tai ką-gi su Tamsta padarysi, – nusileido Gervydis.

– Ee, da diena toli, išsimiegosi Tamsta sulig kaklo, – priešinosi motina su dukterimi.

Išėjau tečiau. O per slenkstį peržengęs gailėjausi, kad taip padariau.

– Ateik Tamsta laiko turėdamas ir šiokiomis dienomis. Pasiskaitysime, pasišnekėsime, – prašė visi išeinant. – Ak, turb-but, niekur nenueini?

– Niekur, – atsakiau.

– Tai nors pas mus... Neiname ir mes niekur. Skyrium nuo visų gyvename. Ir neverta, žinai Tamsta, kaip toksai musų sodžius su miesteliu. Liuosas žmogus.

Pažadėjau. Jų pakvietimas man labai širdin puolė.

Kazytė da už durų palydėjo.

– Nemanyk, aš Tamstai nedovanosiu!

– Ko? – tyčia nusistebėjau.

– Žinau ko. Ar Tamsta nemeni savo žodžio?

– Menu. Tai kad...

– Na, nieko. Neklausiu dabar Tamstos. Bet kad kada prispirsiu, tai butinai turėsi pasakyti. Sudievu! Grinčioje da gali ką pagalvoti, – suspaudė pirštus, kad net jie sulipo, ir, kaip voveraitė, įsmuko priemenėn.

Pastovėjau da truputį, lyg nežinodamas, ką daryti ir kur eiti. Prapuolė visi keliai. Atsiminiau. Radau.

Ėjau skubiai, tarytum bėgau. Lac mane kas iš užpakalio vijo ir prieš traukė.

Apkvaitau nuo jų lipšnumo ir gerumo. Jau rodėsi, jog Kazytė busianti mano.

Bet baidė tat, kad jie šitokie ukininkai, taip gerai gyveną. Tas vienas prisiminimas vėrė bedugnę po kojų...

Atsilankydavau pas juos, kada tik rasdamas laiko. Stengiaus vienok, kad tie mano atsilankymai neįgristų jiems. Retkarčiais ir pats Gervydis pas mane ateidavo. Atnešdavo su savim „Aušrą” ar taip kokią kningelę. Nuo klebono jau nebeėmiau, nes nuo Gervydžio kaip-tai maloniau buvo.

67 psl.

Kazė vis širdingesnė ir meilesnė su manimi darėsi. Deltog apie tat jau nebeklausė, tartyum užmiršusi butų. Kartais kaip nors priminti knietė, bet priminti nesugebėjau... Tai tas mano bailumas nežmoniškas! Pamatau ją, ir mane viskas palieka. Ne vyro mano buta!...

XVII dalis

68 psl.

Po Kalėdų, prieš-pat Tris Karalius, sėdėjau sau prie skobnelio ir galvojau. Galvojau apie ją. Buvo pats prietemis. Žiuriu prasiveria durįs ir įlekia ji. Nusigandau net, iš kur ji taip umai butų.

– Tuojau slėpk Tamsta visas lietuviškas kningas! Rytoj žada buti miestelyje krata, taigi gali buti ir pas Tamstą, – nepasisveikinusi da pasakė.

– O kur gi aš jas dabar paslėpsiu?! Kur padėsiu? Gal tiktai sudeginti? – klausiu šalčio perimtas ir visas drebėdamas.

– Nieko. Nebijok Tamsta. Rasiva joms vietą, – ramino ji.

– Stogan inkiši, kardais badydami užtiks, – kalbėjau kesnodamasi rankomis ir iš kampo kampan vaikščiodamas. Ji gi sekė mane šypsodamasi. – Po grindimis padėsi, ir tenai atras. Pagalvin sukimši, vis-vien pavojinga. Gal pusnin užkasus butų gerai? Ne, ir taip blogai: gali pėdomis nusekti, jei jų sniegas per naktį neužpustys; o tai da ir nutirps. Hm... niekur nėra patogios vietos.

– Jau matyti, jog Tamsta nerasi kur jų padėti. Kaip aš matau, tai Tamstą bematant sugautų su kningomis... Geriausiai, kada jau visai sutems, parsinešiu jas pas save ir tenai tėvelis puikiai paslėps kartu su visomis, kad nei šuva nesulos. Tik surink gerai, nepalik da kurios.

Puoliau rinkti, visur kratyti. Surinkau, rodos, visas. Po kelius kartus žiurėjau tuosna pačiuosna stalčiuosna, bijodamas, kad nei popiergalėlio lietuviško ten neliktų. Surišau paskum gerai. Duodu jai.

– Da nenešiu. Šviesoka. Padėk kur-nors.

Pakišau visą pundelį palovin ir marška nuo lovos krašto užleidau.

– Ir bailys gi Tamsta, – pabarė mane.

– O gi dabar gali ateiti.

– Kur jau... Verčiau pagrok ką gražaus, aš paklausysiu.

– Kas labiau patinka? Ko norėtumei? – atsikvošiau.

– Tamsta pats išrink. Tik labai-labai gražaus, kad net sielą pagautų... Juk taip puikiai moki.

Atsisėdau prie fortepijono, ėmiau gaidų jieškoti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.