Kuprelis5-7 psl. · apie 5 min.
III dalis4% kūrinio
5 psl.

Į rytus, užu juodalksnyno, kuriame nesiliaudami krankia juodvarniai su savo paukščiokais, styri musų, nuplyšusiais stogais ir pakrypusiais kaminais, sodžius. Rodos jis vienas, kaip elgeta tarp to žaliumo: nuskaręs, nuplyšęs, vienas Dievo apleistas. Tik gerai da, kad jį šiaip-taip sulopo mažučiai, menki sodeliai ir keletas didelių liepų ir klevų.

Netoli gi nuo čia, į žiemius, tarp puikių sodų, tarp debesius siekiančių medžių, baltuoja dailųs, milžiniški pono Sargtauto rumai. Nuo jų žėri, ne vienas Gerveratis, bet visa tolima apylinkė. Važiuojant už dešimties varstų lengva juos įžiurėti. Kitą-syk, gražią dieną, da ir nuo toliau.

Visai užsižiurėjau. Kiekvieni metai matau šituos laukus, girias, sodžius, bet kiekvienas pavasaris jie man atrodo gražesniais. Rodosi pernai tat netaip buvo, tat netaip, o šiemet kur kas gražiau, labiau akį veria. Ir da norisi pažiurėti ir da kartą visą apylinkę akimi apibėgti.

Gi žiuriu, kiškis su trejatu savo vaikučių ant kelio iš rugių išlenda. Stapterėjau ir laukiu, kas bus, ką jie darys. Ogi senis pastatė auseles, atsitupęs ant paskutiniųjų, pakėlė augštyn pirmutines kojeles. Atsargiai žvalgosi visosna pusėsna. Ir vaikai tėvą seka. Tik štai užmatė mane. Tyliai sumykė kažin kokiuo keistu balsu ir įsmuko atgalion rugiuosna. Kiškeliai truputį da lukterėjo. Indomiai į mane pažiurėjo. Ausytėmis pakraipė. Paskum gi puolė, lyg akmeniukai, paskui savo tėvą.

Malunas eina palengva. Tarytum užkimęs, burba. Taigi nėra ko skubinties. Artinuos prie jo tik-ką krutėdamas.

Maluno sparnas, iškilęs augštai, lac sustoja akimirksniui, pažiuri į žemiaus stovintį savo draugą ir puola ant jo, kaip vanagas ant vištos, bet tasai tuoj pabėga, ir ant jo, iš viršaus, žiuri ir taiko jau kitas.

6 psl.

Bildėsis, teleskavimas ratų-ratelių vis didinasi. Girdėtis jau ir pikliaus sunkus dusavimas. Lyg iš-po maluno jis veržiasi.

IV dalis

7 psl.

Inėjęs vidun, tuojau pamačiau patį malunininką-Kuprelį.

Tokiuo vardu jį visi žmonės vadina. Tečiau tai ne vardas ir turbut ne pavardė. Kitokios gi aš nuo nieko nesu girdėjęs. Tai tik, matyti, yra dovana už tiedvi kupri, kurių viena krutinėje, kita nugaroje styri. Turi jis, tiesa, ir vardą, Olesis. Vardu jis tada vadinama, kada su juo asmeniškai šnekama. Jei norima išreikšti paguodą, paprašyti, kad greičiau sumaltų, tai ir „ponas” primezgiama.

Jis manęs ineinant nepasergėjo. Dirba. Pasistojęs suolelio, taiso inplyšusią, sujungiančią du ratu juostą. Jo ilgos, laibos, kaip gandro, kojos nesiliaudamos virpa. Sudžiuvusiais, kaip šakaliai, pirštais, knaibo ir siuva plyšusią vietą. Liesas, miltais išbaltintas veidas piktas. Susiraukęs net. Akutės, kaip žarijos, tik bėgioja ir bėgioja šniureliu, kuriuo siuva. Kas jį taip inpykdino, nesuprantu. Bet piktas jis dabar labai.

Pyktis matosi ir iš visos stovylos. Tik rodosi ramųs vieni kailinukai, dengią jo kuną. Ingudo jie, matyt, prie jo ir nei ne galvoj jiems, ar jų ponas piktas ar linksmas. Tik kasmetai jie labiau sensta, daugiau juose skylių atsiranda ir gausiau pro juos vilnos viršun veržiasi. Jis pats beveik visai nesimaino. Koks buvo pernai, toks ir šiemet. Ne kitoks ir užupernai ir da už keliolikos metų prieš, kaip tik jį pamenu.

Da kartą permečiau akimi visą apystovą. Ją lygiu, storu sluogsniu dengia eilė miltinų dulkių.

Žvilgterėjau kertėsna. Jose eilių-eilios voratinklių kaba. Ir jie indulkėję, sunkųs. Dreba-supasi. Kaip juose ir vorai gali gyventi! Regis, kad juos tenai lig mirčiai užkratys. Ir da į patį Kuprelį nuo galvos lig kojų pažiurėjau. Atidžiai, atsargiai. Paskum tik išdrįsau pasakyti.

– Labą dien! pons Olesi.

Neskubindamas pakėlė galvą. Žiuri į mane, tarytum nepažįsta. Nieko neatsako.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.