Inėjęs vidun, tuojau pamačiau patį malunininką-Kuprelį.
Tokiuo vardu jį visi žmonės vadina. Tečiau tai ne vardas ir turbut ne pavardė. Kitokios gi aš nuo nieko nesu girdėjęs. Tai tik, matyti, yra dovana už tiedvi kupri, kurių viena krutinėje, kita nugaroje styri. Turi jis, tiesa, ir vardą, Olesis. Vardu jis tada vadinama, kada su juo asmeniškai šnekama. Jei norima išreikšti paguodą, paprašyti, kad greičiau sumaltų, tai ir „ponas” primezgiama.
Jis manęs ineinant nepasergėjo. Dirba. Pasistojęs suolelio, taiso inplyšusią, sujungiančią du ratu juostą. Jo ilgos, laibos, kaip gandro, kojos nesiliaudamos virpa. Sudžiuvusiais, kaip šakaliai, pirštais, knaibo ir siuva plyšusią vietą. Liesas, miltais išbaltintas veidas piktas. Susiraukęs net. Akutės, kaip žarijos, tik bėgioja ir bėgioja šniureliu, kuriuo siuva. Kas jį taip inpykdino, nesuprantu. Bet piktas jis dabar labai.
Pyktis matosi ir iš visos stovylos. Tik rodosi ramųs vieni kailinukai, dengią jo kuną. Ingudo jie, matyt, prie jo ir nei ne galvoj jiems, ar jų ponas piktas ar linksmas. Tik kasmetai jie labiau sensta, daugiau juose skylių atsiranda ir gausiau pro juos vilnos viršun veržiasi. Jis pats beveik visai nesimaino. Koks buvo pernai, toks ir šiemet. Ne kitoks ir užupernai ir da už keliolikos metų prieš, kaip tik jį pamenu.
Da kartą permečiau akimi visą apystovą. Ją lygiu, storu sluogsniu dengia eilė miltinų dulkių.
Žvilgterėjau kertėsna. Jose eilių-eilios voratinklių kaba. Ir jie indulkėję, sunkųs. Dreba-supasi. Kaip juose ir vorai gali gyventi! Regis, kad juos tenai lig mirčiai užkratys. Ir da į patį Kuprelį nuo galvos lig kojų pažiurėjau. Atidžiai, atsargiai. Paskum tik išdrįsau pasakyti.
– Labą dien! pons Olesi.
Neskubindamas pakėlė galvą. Žiuri į mane, tarytum nepažįsta. Nieko neatsako.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.