– Geriausiai kiekvienas pats sau gali savo sapno reikšmę išaiškinti, – lyg pykti jis pradėjo. Bet nieko. – Del to, kad kiekvienas žmogus pagal savo ypatybių, turi ir svetimus kitiems sapnų simbolius. Išaiškinti kito sapną, reiktų, vadinas, jo visos ypatybės pažinti, o tai vargu kam galima... Kas pagaliaus žino musų gyvenimo reikšmę, jo tikslą? Niekas, o niekas! Gal musų gyvenimas, tai vien iliuzija, koks ilgas-kankinąs sapnas? Gal atbusime tiktai tuomet, kad „amžinai užmigsime”? Gal čia pasaulyje, tarp musų ar virš musų, gyvena kitokie, dešimtįs kartų tobulesni žmonės? Ir gal mes jų nematome vien todel, kad jie už mus augščiau gyvenimo kopečiomis nulipę, kaip mes už infuzorijas?... Ir tikrai ta visa gamta netokia yra, kaip mes ją matome. Mes tat nujaučiame, bet tikėti nenorime ir bijome. Moksliškai tečiau sapno ištyrimas daug-daug mums ko atidengtų, parodytų. Bet jo rimtai ir netyria todel niekas, kad bijo, tarytum ko drovisi... Apskritai gyvenimo klausimuose vienas, rodos, jau pasako gerai, kitas da geriau, o koks nors trečias tuos jų samprotavimus su žemėmis sumaišo, ir nieko tu, žmogus, tame klampyne nesurasi, nieko nesugraibysi. Viskas sumaišyta, suniurkyta ir sugriauta. Ir miršta žmogus, nesupratęs, kodel ir kam jis miršta. O–o!... – atsiduso Kuprelis, lyg ko sunkaus slėgiamas.
Tyliu, nieko jam nesakau. Ger galiu aš tikrai pasakyti, kad jis klysta? Šiandien įsitikrinu, kad Kuprelis visai ne toks, kokį jį esant maniau. Šiandien jis atidengia man savo turtų skrynias ir rodo brangenybes, kurių aš nei pamatyti pas jį nesitikėjau.
Dabar matau, kaip stoja jisai prieš mane kitas, kaip auga ir didėja. O aš tuo tarpu atsilieku nuo jo, klimpstu neaiškiose mintyse; nesuprantu, kodel jis toks. Juk pirmai vis budavo toks naivus, negilus, o dabar ir jame prasiveria kas...
XVI dalis
– Neužilgo sloginąs įspudis to baisaus sapno išnyko. Ir vėl senoviškai vaidentuvėje džiaugiaus „savo” Kazyte, balta lelijėle. Del vieno nerimavau, kaip čia reiks jai pasisakyti? Šiušu net darėsi apie tat pagalvojus.
Porai savaičių praslinkus po tojo minėtino vakaro, man vėl prisiėjo ją palydėti, nors vakaras buo šviesus, dangus žvaigždėtas ir į Skruzdynus išblyškęs mėnulis žiurėjo. Da nebuvo visur sumigę. Tai šen, tai ten švietėsi grinčiu langai.
Kokį galą ėjova nešnekėdamu. Ji nesidairė niekur. Ėjo galvelę nuleidusi, užsimąsčiusi. Norėjęs buvau greičiau ją prakalbinti, bet nežinojau, nuo ko pradėt ir nedrįsau. Mintis apie pasisakymą žybters galvoje ir vėl gesta, kuomet į ją pažiuriu.
Kazė, galop, pasikreipusi į mane šonu, paklausė:
– Kas gi Tamstai taip brangu tuose musų Skruzdynuose?
Balsas jos visai kitoks buvo, kaip paprastai. Toks švelnus, toks švelnus, kokio da nebuvau girdėjęs.
– Visi brangųs, – greitai-skubiai atsakiau, bijodamas lyg, kad ji manęs ko nežinomo, paslaptingo neužklaustų.
– Kaip tai Tamstai gali but visi brangųs? – nusistebėjo ji.
– Taip. Man Skruzdynuose kažin kodel visi žmonės brangus. Visi jie tokie geri, – atsikalbinėjau aš.
– Tai jau negali buti. Meluoji Tamsta.
– Kodel gi ne?
– Kur gi matyta: visi žmonės! Ar Tamsta koks šventas ar ką, kad gali visus žmones mylėti. Į šventą, rodosi, nei nepanašus. Šventieji žili, ilgomis barzdomis, rubais sulig žemės. Tamsta gi kaip paprastas žmogelis, kuris negali daugelio mylėti; jam vieno ir tai užtenka.
– Hm... – sumurmėjau, nesugriebdamas ko į tat atsakyti.
– Na tai vis deltog Tamstai visi Skruzdynų žmonės brangųs ir malonųs? Taip ar ne? – klausia ji vėl.
– Ir taip ir truputį...
– O, matai!
– Negalima, mat, visų vienodu mylėti. Tad vienus myli labiau, kitus mažiau... O kai-ką net ir labai... Ir širdies nepasigailėtum atiduoti... viską atiduotum.. – Pasiteisinau. Bet kolei tat pasakiau, mane visą karštas prakaitas išpylė. Bučiau ir toliau ką sakęs, bet pagerklyj lyg kas atsistojo, suspaudė.
– Kad tiktai ir tas mylėtų? – užbaigė ji klausimu.
– T-taip! – pats savaimi išsiveržė atsakymas.
– Tur-but Tamsta myli ką-nors labai-labai? Ir širdies tam nepasigailėtum atiduoti? – žvilgterėjo man akysna, pakreipusi galvelę, ir nusijuokė. Tylus ir geras tai buvo juokas, į save viliojąs.
Tylėjau. Ir nėjau į tą juoką. Neleido kas.
– Aiškiai matyti, kad Tamsta esi įsimylėjęs į ką-nors Skruzdynuose. Per tat ir brangini juos taip su visais žmonėmis. Kitaip net pažiurėti nenorėtum. Čia žmonės tokie pavydunai, tokie bjaurųs, kad Dieve nematyk. Jiems daugiau nič-niekas nerupi kaip girtuokliauti, primušti ką, lošti kortomis ištisus vakarus, apšmeižti kokį žmogų nuo galvos lig kojų. Kningos gi nei jokios rankon nepaima, da induos, jeigu sužinos, kad skaitai lietuviškas... Neverti Skruzdynų žmonės meilės; mano dėta aš jų ištolo lenkčiaus.
Išpradžių linksmas jos balselis į liudną persikeitė.
Tuojau inėjova Gervydžių kieman. Grinčioje buvo šviesu. Matėsi pro langą užustalėj sėdįs vyras, pasilenkęs ties kažin-kuo. Priešais jo, kitame gale, sėdėjo da nesena skobnio atsirėmusi moteriškė. Klausėsi ko atidžiai.
Kazė, man nieko nesakydama, ėjo tiesiai priemenėn. Aš sekiau paskui, vienok ant slenksčio susiturėjau.
– Sudieu! – duodu jai ranką.
– Ką Tamsta darai? Ar namon nori grįžti? Palauk, užeisi pas mus paviešėti. Da, rodos, niekados nebuvai? Tad ir seną bobą gausi pabučiuoti. Mat kaip!
– Kad man nei šio, nei to: Tamstos tėvelių nepažįstu.
– Aš supažindinsiu.
– Nežinau.
Ištikrųjų nenorėjau vidun eiti. Ir laikas buvo nepatogus ir taip lyg kokia sarmata. Sunku buvo ir nuo jos atsiskirti. Paabejojęs kiek, vėl padaviau jai ranką.
– Aš gi Tamstai savo rankos neduosiu, „sudieu” nesakysiu... Nebuk gi Tamsta koks! Pyksiu, jei nenori pas mus užeiti... Mano tėvelis džiaugsis, Tamstą pamatęs. Jis manęs seniau, kaip tik aš jam pasakiau, jog ir Tamsta skaitai „Aušrą”, prašė, kad paprašyčiau ateiti. Vis nedrįsau. Maniau, kad Tamsta nenorėsi...
– Kodel? – paklausiau susirupinęs.
– Na gi taip. Mat ir dabar nenori, namon trauki, tarytum kas tenai lauktų.
– Tai jau eisiu. Ne ką su Tamsta padarysi, – guviai sutikau.
– O, ir gerai! – pradžiugo ji.
Vos inėjova ir aš pasakiau „Tegul bus pagarbintas”, tuojau Gervydis, padėjęs laikraštį ant skobnio, atsistojo ir išeidamas viduraslin linksmai prašneko:
– O, koks svečias! Džiaugiamės sulaukę.
– Tamsta pas mus da nebuvėlis, reiktų seną bobą duot pabučiuoti, – juokavo jo žmona, mitri moterėlė, kuomet su ja pasisveikinau.
– Ačiu, – atsakiau. – Čia senos nėra, naktį gi niekur ir nerasi. Telieka kitam kartui. Dabar gi gal da Tamsta man dovanosi?
– Negalima dovanoti: išsisuksi Tamsta paskum, – priešinosi ji. – Reikia duoti nors kuodelis vietoj senos bobos.
– Kad mat, mama, ir kuodelio pas mus grinčioje nėra. Išnešti jie prieš šventą dieną. Reikėjo buvo atnešti, laukiant svečio, – įsikišė Kazytė į tą šneką.
– Tai ką, dukrele, padarysi – nežinojau. Kitą kartą visviena šitam svečiui nedovanosime. Sėsk Tamsta, – atsikreipė į mane.
Atsisėdęs perbėgau visą grinčią akimis. Ji gražiai išbaltinta. Asla su grindimis. Sienas šventųjų paveikslai dabina. Skobnis malevotas, suolai puikiai iššveisti. Ant langų, gerai matyt prižiurimi, vazonai žaliuoja. Visur malonu, kur nepažvelgsi. Matėsi, jog čia ne menko ukininko gyvenama.
Gervydis priėjo prie pačios ir nusivedęs ją arčiau į duris, kažin ką pašnabždėjo patylomis. Ji bematant išėjo priemenėn. Jis gi sugrįžo į skobnį, atsisėdo priešais ant zoslano ir ėmė klausinėti, kas apie mane gero girdėtis. Pasakiau, ką žinojau.
– O pas Tamstą kas? – užklausiau iš savo pusės.
– Nieko sau; viskas ligšiolei, ačiu Dievui, gerai. Gyvenu, kovoju, platinu „Aušrą” ir ko gi daugiau. Noriu, mat, ir aš nors vienu spindulėliu daugiau šviesos įnešti iš Prusų Lietuvon. Begalo jau apsunko toje tamsoj. Reikia nors kiek ją praretinti. Dauguma gi da musų to nesupranta ir nejaučia. Jiems, kaip yra, taip gerai. Jeigu matys, kad tu žmogus kruti, judi, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiulius atatarunčkins, tavo naman atves. Tie gi jau nieko nepasigaili: išdraskys visur, išardys, ras ar neras, o tave priplaks sulig kraujų, paskum jei da kaip, tai ir belangėn nugrus. Dieve gi saugok rasti ką, nors vieną lietuvišką poperėlį, tai jau ir sakyk visiems amžiną, „sudieu”; nesitikėk pamatyti šito krašto. O tenai lig miriui vartysi akmenis, kepsi kaitroj, kentėsi šaltį ir badą... Mat ką gali padaryti geras kaimynas kiekvieną dieną. Ir lauki žmogus, ar nesuskambės už vartų kardai, ar nepasigirs nuožmių burliokų koliojimasi. Ir taip visados... – Patylėjo-pagalvojo galvą nulenkęs. – Ir man, kad žinotum Tamsta, akyse prašvito, tiktai kuomet pakliuvo rankosna „Aušros” numeris. Vos paėmiau aš jį ir pavarčiau kiek, jis mane taip sužadino-sugriaudino, kad net ašaros iš akių ėmė birėti. Tą pačią dieną pasisakiau sau: „Kas bus, kas nebus, o aš nesėdėsiu taip ilgiau!” Ir pradėjau veikti, pradėjau platinti lietuvišką raštą. Keletą kartų net krata buvo, bet pas mane nič-nieko negalėjo surasti. Tai dabar da smarkiau ėmiau veikti.
– Bet ir labiau saugokis, tėveli, – persergėjo Kazė, prie lango sėdėdama.
– Niekai! Nepaims jau jie manęs, – padrąsino Gervydis dukterį.
– Vis deltog... – nerimavo ji.
– Nebijau aš jų! – mosterėjo ranka.
– Tamsta matei paskutinį numerį? – atsigrįžo į mane.
– Da ne.
– Šit, pažiurėk! – parodė „Aušros” N 10-11, 1884 metų.
Godžiai jį visą peržiurėjau, perskaitęs nors antgalvius.
– Straipsnis „Dvi ”Aušri” Lietuvoje labiausiai man patinka. Neišpasakytai gražios eilės, prie jo pridėtos. Paklausyk tiktai Tamsta, aš perskaitysiu, – paėmė „Aušrą” iš mano rankų ir pradėjo jausmingai, gražiai skaityti:
Prabrėkšk, aušrele, spindėk, saulele;
Spindėk, aušros žvaigždele.
Papusk, vėjali, varyk miglelę,
Pabudink vieversėlį.
Telaukia žmonės dangaus malonės,
Galo baisios karionės.
Išvisim šviesą, pažįsim tiesą,
Sulauksim gerą čėsą...
– Ir taip toliau. Paskui ir galas labai puikus. Klausyk, Tamsta:
Žaliuos medeliai, čiulbės paukšteliai,
Žaliuos musų vaikeliai.
Žaliuos pievelės, žydės kvietkelės,
Žydės musų mergelės.
Papus vėjalis, siubuos javeliai,
Svyruos musų seneliai.
– O ką, ar negražu? – sušuko Kazytė.
– Kaip Tamstai patinka? – klausia Gervydis, o tuo tarpu ašaros jam sužvilgo akyse.
– Neapsakytai! Patiko man jos labai. Da ir dabar patinka, kaip atsimenu.
– O mes, Tamsta, išmokkime jas dainuoti? – pasiulė jinai.
– Kodel gi neišmokti tokių gražių, – noriai sutikau.
– O judu dabar padainuokita, – paprašė jis.
– Kad, tėveli, adventas.
– A, kad tau bala, aš ir užmiršęs buvau! Gaila... Ką padarysi, – pagailėstavo.
– Mudu su ponu Olesiu tėveliui po Kalėdų padainuosiva. Dabar gi ir gailėties nėra ko: aš nei nemoku, reikia išsimokinti. Ar ne tiesą aš sakau? – atsikreipė prie manęs šypsodamasi.
– Žinoma, žinoma! – skubiai patvirtinau. – Tamstai taip-pat tos eilės patinka?
– Nejaugi, – pakreipė galvytę ir prisimerkė truputį.
– Nors „Aušra” kurkas menkiau atrodo lenkų „Tygodnikų” ir visokių kitų laikraščių, bet ateis laikai, kad ji bus už juos daug puikesnė. Ir ne vieną „Aušrą” mes turėsime, – šnekėjo Gervydis.
– Vargiai, – paabejojau atsidusęs.
– Tamsta netiki? – kiek užsidegė jis. – Žiurėk ir pati „Aušra” rašo, kad „nenorėkime iškarto išvisti visą šviesą ateinančios saulės; nes ir pats prigimimas moko žmogų pažinti, jog visi prigimti daiktai išpalengvo tesidaro: patsai žmogus kaip ilgai auga, kol jį galime visiškai žmogumi vadinti; nė menka gėlelė akimirksniu nepražįsta”. Reikia, Tamsteli, buti kantriems ir su viltimi dirbti, norinti ko gero sulaukti.
Susisarmatijau savo paabejojimo. Jis laukė mano atsakymo, o aš į tat tylėjau. Net man nejauku pasidarė. Gerai, kad tuo-tarpu inėjo grinčion Gervydienė.
– Ko taip tyliai sėdite? Ar šnekos pritrukot? – užklausė.
– Ne šnekos pritrukome, tiktai laukiame tavo vakarienės, – atsakė Gervydis.
– Pakentėkite truputį, tuojau bus. Čigonas juo alkanesnis, juo linksmesnis, o jųs atžagariai.
– Mes ne čigonai ir nevalgę nuobodaujame.
– Del Dievo meilės, nors valandėlę, – prašėsi ji.
– Ak jau ne ką su tavimi – nusileido vyras.
– Tu, Kazyt, nueik pažiurėti, kad samavoras nebėgtų, – liepė jai motina.
Kazė skubiai pažvelgusi į mane išėjo.
– Kur gi Julytė? – paklausė Gervydis pačios. – Ji galėtų samavoro padaboti. Ją pašauktumei.
– Miega jau. Sakėsi jai šiandien galvelė sopa. Sugaravo ar ką... Judu gi, ką be šnekos sėdite, geriau arcabomis paloštumėt. Turbut Tamsta, užmiršau vardą, moki?
– Olesis, Tamsta, mano vardas. Moku – atsakiau.
– Na, kad jau pritrukome šnekos, tai lošti reikia, – pasikėlė jisai. Nuėjo ir atnešė iš skrynios arcabas. Man baltus, sau juodus pastatė. – Gerai ir šitas dalykas kai-kada. Aš seniau gerai lošdavau, bet jau dabar daug pamiršau. Viena, neturiu labai su kuo, o antra, gailiu laiko tokiems niekams.
– Aš ir-gi pamiršau, – prisipažinau. Budamas pas Šenfeldą kiekvieną šventadienį su juo lošdavau. Ir šiokiomis dienomis kai-kada, turėdami laiko. Vokietis, kito pasilinksminimo negaudamas, begalo juos mėgdavo. Tiko ir man, tiesa pasakius.
Gervydis kiekvieną kartą mane laužė. Net ir kampan pasodindavo. Aš daugiau turėjau akis padėjęs į duris, negu į arcabas. Ji vis negrįžo. Girdėjosi varstymas durų tai kamaron, tai seklyčion. Tai šneka apie nenorintį užvirti samavorą. Kazė retkarčiais smarkiai susikvatodavo.
– Gal iš manęs? – nugąstavau.
Klausiaus ausis ištempęs, kad nors vieną aiškų žodį sugavus, nieko tečiaus. Kad, rodosi, vienas bučiau grinčioje, tai gal neiškęsčiau priėjęs į duris, pasiklausyčiau.
Jisai gi vis žėrė ir žėrė mano apleistas arcabas. Sarmata net buvo. Pasistengti mėginau, vis taip-pat.
Galų-gale Kazė įsinešė murmuliuojantį ir šnypščiantį samavorą. Pati raudona, yt rožė. Įšilusi-inkaitusi.
– Kaipgi Tamstai sekasi? – prie manęs priėjo.
– Ne labai kaip. Vis pralošiu.
– Kodel taip? Nieko, aš Tamstai padėsiu. Pamatysiva, kas išeis. Gal kiek geriau bus, – apėjo aplinkui skobnio ir atsisėdo priešais tėvo.
– O! Jau judu dviese ant manęs vieno? Nepasiduosiu! – sušuko Gervydis.
– Tat paaiškės... – atsiliepė ji.
Ištikrųjų. Nuo pirmo karto viskas nuėjo, lac kitu keliu. Aš pats pradėjau visai kitaip lošti. Senis jau nebegalėjo įveikti, nors kaip įmanydamas laikėsi.
Šeimininkė pakvietė prie vakarienės. Apsčiai ant skobnio buvo valgymų pridėta: ir dešrų, ir surių, ir sviesto – visako.
Vakarieniaudami vėl šnekėjomės apie gabenimą kningų iš Prusų, apie raudonsiulius ir apie kalėjimus su Siberija. Šnekoje lygiai dalyvavo ir Kazė ir jos motina. Matėsi, kad ir jos giliai persisėmę tos dvasios.
Toliau nukrypome į kitas puses.
Sužinojau, kad Gervydžio tėvas buvo šitame pačiame miestelyje kalviu. Jam labai puikiai klojosi, visados darbo turėjo užtektinai. Daugiausiai vis dirbo dvaruosna. Už sutaupytus pinigus nusipirko valaką žemės ir vieną sunų kuniguosna išleido. Bet kunigas neilgai gavo pagyventi: antrais metais po įsišventimo mirė. Tas taip prigniaužė senelį, kad jis neužilgo pats paskui sunų nusekė. Pačios savo senai jau buvo nustojęs. Liko jis, Tomas, vienas. Jaunam prireikė ukį pradėti. Ir daug vargo, nemažai nepasisekimų išpradžių iškentėjo.
Taip mums besišnekant ir kuris metas prispyrė. Tur-but netoli dienos buvo.
Ėmiau namon rengties.
– Palauk Tamsta. Da nors truputį galime pasišnekėti. Kulti nereikės mums kelties, iš-pat rudens viską mašina iškulėme, o Tamsta gal neturi savo kulatės... Oho, mašina nepaprastai tai geras daiktas: visus javus keliomis dienomis iškulei, paskum ir galva nesopa. Tai, Dieve duok dangų, tėvo palikimas; pats pasidarė, kaip tiktai žemę nusipirko. Kitą kartą, jeigu ir pasiulai kam pakulėti, tai, kad žinotum, neima, bijo, sako: „šiaudų nesutrina gerai”. Ir daryk su jais ką nori. Ir neišaiškinsi jiems nieko. Jie žydui smuklėje tai intikės, ką tasai jiems pasako... Pabuk da Tamsta valandėlę. Nesiskubink, – imdamas už rankos laikė Gervydis.
– Nesiskubink, Tamstėle, da giros išgerk stiklelį, – ritmon atsiliepė Kazė.
– Kur gi jau Tamsta lėksi, kad taip greitai nuo musų nori pabėgti? – klausė Gervydienė. – Da arcabais su vyru paloškit, kampan jį užsodinkit. Kad jau nenori su seniais, tai su Kaze.
– Su manimi, Tamsta? – prilindo ji.
– Ne. Negaliu ilgiau. Rytoj daug darbo: ekzekvijos giedoti ir taip prieš šventes tai šis tai tas pasitaiko, – atsikalbinėjau.
– Kad taip tai ką-gi su Tamsta padarysi, – nusileido Gervydis.
– Ee, da diena toli, išsimiegosi Tamsta sulig kaklo, – priešinosi motina su dukterimi.
Išėjau tečiau. O per slenkstį peržengęs gailėjausi, kad taip padariau.
– Ateik Tamsta laiko turėdamas ir šiokiomis dienomis. Pasiskaitysime, pasišnekėsime, – prašė visi išeinant. – Ak, turb-but, niekur nenueini?
– Niekur, – atsakiau.
– Tai nors pas mus... Neiname ir mes niekur. Skyrium nuo visų gyvename. Ir neverta, žinai Tamsta, kaip toksai musų sodžius su miesteliu. Liuosas žmogus.
Pažadėjau. Jų pakvietimas man labai širdin puolė.
Kazytė da už durų palydėjo.
– Nemanyk, aš Tamstai nedovanosiu!
– Ko? – tyčia nusistebėjau.
– Žinau ko. Ar Tamsta nemeni savo žodžio?
– Menu. Tai kad...
– Na, nieko. Neklausiu dabar Tamstos. Bet kad kada prispirsiu, tai butinai turėsi pasakyti. Sudievu! Grinčioje da gali ką pagalvoti, – suspaudė pirštus, kad net jie sulipo, ir, kaip voveraitė, įsmuko priemenėn.
Pastovėjau da truputį, lyg nežinodamas, ką daryti ir kur eiti. Prapuolė visi keliai. Atsiminiau. Radau.
Ėjau skubiai, tarytum bėgau. Lac mane kas iš užpakalio vijo ir prieš traukė.
Apkvaitau nuo jų lipšnumo ir gerumo. Jau rodėsi, jog Kazytė busianti mano.
Bet baidė tat, kad jie šitokie ukininkai, taip gerai gyveną. Tas vienas prisiminimas vėrė bedugnę po kojų...
Atsilankydavau pas juos, kada tik rasdamas laiko. Stengiaus vienok, kad tie mano atsilankymai neįgristų jiems. Retkarčiais ir pats Gervydis pas mane ateidavo. Atnešdavo su savim „Aušrą” ar taip kokią kningelę. Nuo klebono jau nebeėmiau, nes nuo Gervydžio kaip-tai maloniau buvo.
Kazė vis širdingesnė ir meilesnė su manimi darėsi. Deltog apie tat jau nebeklausė, tartyum užmiršusi butų. Kartais kaip nors priminti knietė, bet priminti nesugebėjau... Tai tas mano bailumas nežmoniškas! Pamatau ją, ir mane viskas palieka. Ne vyro mano buta!...
XVII dalis
Po Kalėdų, prieš-pat Tris Karalius, sėdėjau sau prie skobnelio ir galvojau. Galvojau apie ją. Buvo pats prietemis. Žiuriu prasiveria durįs ir įlekia ji. Nusigandau net, iš kur ji taip umai butų.
– Tuojau slėpk Tamsta visas lietuviškas kningas! Rytoj žada buti miestelyje krata, taigi gali buti ir pas Tamstą, – nepasisveikinusi da pasakė.
– O kur gi aš jas dabar paslėpsiu?! Kur padėsiu? Gal tiktai sudeginti? – klausiu šalčio perimtas ir visas drebėdamas.
– Nieko. Nebijok Tamsta. Rasiva joms vietą, – ramino ji.
– Stogan inkiši, kardais badydami užtiks, – kalbėjau kesnodamasi rankomis ir iš kampo kampan vaikščiodamas. Ji gi sekė mane šypsodamasi. – Po grindimis padėsi, ir tenai atras. Pagalvin sukimši, vis-vien pavojinga. Gal pusnin užkasus butų gerai? Ne, ir taip blogai: gali pėdomis nusekti, jei jų sniegas per naktį neužpustys; o tai da ir nutirps. Hm... niekur nėra patogios vietos.
– Jau matyti, jog Tamsta nerasi kur jų padėti. Kaip aš matau, tai Tamstą bematant sugautų su kningomis... Geriausiai, kada jau visai sutems, parsinešiu jas pas save ir tenai tėvelis puikiai paslėps kartu su visomis, kad nei šuva nesulos. Tik surink gerai, nepalik da kurios.
Puoliau rinkti, visur kratyti. Surinkau, rodos, visas. Po kelius kartus žiurėjau tuosna pačiuosna stalčiuosna, bijodamas, kad nei popiergalėlio lietuviško ten neliktų. Surišau paskum gerai. Duodu jai.
– Da nenešiu. Šviesoka. Padėk kur-nors.
Pakišau visą pundelį palovin ir marška nuo lovos krašto užleidau.
– Ir bailys gi Tamsta, – pabarė mane.
– O gi dabar gali ateiti.
– Kur jau... Verčiau pagrok ką gražaus, aš paklausysiu.
– Kas labiau patinka? Ko norėtumei? – atsikvošiau.
– Tamsta pats išrink. Tik labai-labai gražaus, kad net sielą pagautų... Juk taip puikiai moki.
Atsisėdau prie fortepijono, ėmiau gaidų jieškoti.
Ji atsisėdo ant kėdės netoliese fortepijono įlinkime. Pasirėmė alkune ir laukė; galvelę pakreipusi.
Kambaryj jau visai temo. Šešėliai iš kampų slinko sienomis toliau ir toliau. Klojosi lubomis ir asla. Tik siauri, palši takai nuo langų paliko.
Tylu, ramu, tarytum sutema viską savo skvernuosna suvyniojo ir nutildė.
Užmiršau, kad ir gaidų mano jieškoma. Norėjosi tylėti, tylėti ir žinoti, kad ir jos netoli esama. Mačiau, kaip fortepijono paviršiumi tiesiasi kas nuo jos į mane, nuo manęs į ją.
– Gal šviesą užžibinti? – klausiu.
– Kam? Nereikia. Maloniau patamsėję.
Vėl pradėjau jieškoti. Bet lyg nenoromis. Tečiaus norėjau rasti ką tokio, kad ją visai sužavėtų, pagautų.
Nutvėriau trečią Betchoveno sonatą, kurią man buvo vienas draugas padovanojęs ir kurią aš begalo mėgau.
Ėmiau skambinti. Pirma nedrąsiai, suklysdamas, paskum geriau ir geriau. Nebedabojau nei gaidų. Jos mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir iš akių dingo. Jo vietoje mačiau jos skaistų, užsimąsčiusi veidelį ir pastatytas mėlynas akutes. Į jas vien žiurėjau ir kvėpiau savo sielą, savo ištroškusią meilę muzikos garsuosna. Jie verkė, dejavo kartu su manimi, tai vėl džiaugėsi, šypsojosi ir plaukė-bangavo į neišmatuotą pasaulio erdvę. Aplinkui mainėsi, žybčiojo, švyturiavo raudoni, mėlyni, žali bruoželiai, rituliukai. Ir, rodės, maudėsi ji juose ir bėgo-bėgo nuo manęs, vyliojo paskui save. Neatsilikau ir vis greičiau, smarkiau giniaus...
Pajaučiau jos ranką, švelnią, minkštą, kaip nakties šešėlio dasilytėjimas, ant savo peties. Garsai apsilpo, tarytum atgalion sugrįžo, sugrįžo iš tolimos neregėtos kelionės ir čia tik aplinkui sukuliojasi, ribuliuoja, į vieną lyg susilieti stengdamies.
– Puikiai, puikiai, puikiai, – kuždėjo ji. – Negirdėjau da niekad taip.
Savo ranką pratęsė toliau, ant kito peties.
Pamažėl, išlengvo nustojau grojęs. Atsišlijau nuo fortepijono. Galvą į jos krutinę priglaudžiau.
– Puikiai, puikiai... Stebuklingai puikiai, – kartojo ji užsimąsčiusi.
– Nedovanosiu Tamstai, visviena! – sušuko staiga linksmai.
– Nedovanok... – paėmiau jos rankelę savo delnan. Paspaudžiau tik-ką, tik-ką.
– Žinai, ką nedovanosiu?
– Pasakyk.
– Pasakyti?
– Pasakyk.
– O gi tą, ką žadėjai kadai.
– Ką?
– Gi kas brangiausias Skruzdynuose.
– Šitas?
– Žinoma.
– Neužmiršai?
– Ne.
– Neleisi man išsisukti?
– Nei jokia kaina.
– Nors šiandien.
– Gana jau!
– Gal bent vienai valandėlei?
– Nei kelioms minutėms!
Nutylova. Pavargova, tarytum, besiginčydamu. Nusigrįžova kiekvienas kiton pusėn ir klausėvos, kaip tiksena laikrodis, laiką mastuoja.
– Bet Tamstos širdelei kas Skruzdynuose brangu – pertraukiau tylą.
– Man?... Man?... – sumišo. – Tamsta pasakyk pirma, tada jau aš... – bematant vienok atsitaisė.
Patylėjau kiek. Atsigavau giliai kvapo, lac rengdamasi į augštą kalną šokti. Aptemo akyse, yt koks verpetas nutvėrė; užusukė smarkiai...
– Tu! Tu! – beveik surikau, pasakiau.
Suspaudžiai ją savo glėbyje, yt savin norėdamas intraukti.
– Tu?! – apskabino užu kaklo ir karštai savo veidelį į manąjį priglaudė.
Užstingova, rodos. Užmiršova viską. Ir pasaulio, tarytum, nebuta. Vieni-du.
Ilgai taip.
Sutemo. Kampai užtiesė savimi visą kambarį ir ties mumis nulinko. Galvojo ką. Paslaptingo.
– Myli? – jos klausiu.
– Myliu, – atsako.
– Labai?
– Myliu, myliu! –
– Senai?
– Senai, jau senai.
– Kodel mane myli?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
4. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.