Ji atsisėdo ant kėdės netoliese fortepijono įlinkime. Pasirėmė alkune ir laukė; galvelę pakreipusi.
Kambaryj jau visai temo. Šešėliai iš kampų slinko sienomis toliau ir toliau. Klojosi lubomis ir asla. Tik siauri, palši takai nuo langų paliko.
Tylu, ramu, tarytum sutema viską savo skvernuosna suvyniojo ir nutildė.
Užmiršau, kad ir gaidų mano jieškoma. Norėjosi tylėti, tylėti ir žinoti, kad ir jos netoli esama. Mačiau, kaip fortepijono paviršiumi tiesiasi kas nuo jos į mane, nuo manęs į ją.
– Gal šviesą užžibinti? – klausiu.
– Kam? Nereikia. Maloniau patamsėję.
Vėl pradėjau jieškoti. Bet lyg nenoromis. Tečiaus norėjau rasti ką tokio, kad ją visai sužavėtų, pagautų.
Nutvėriau trečią Betchoveno sonatą, kurią man buvo vienas draugas padovanojęs ir kurią aš begalo mėgau.
Ėmiau skambinti. Pirma nedrąsiai, suklysdamas, paskum geriau ir geriau. Nebedabojau nei gaidų. Jos mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir iš akių dingo. Jo vietoje mačiau jos skaistų, užsimąsčiusi veidelį ir pastatytas mėlynas akutes. Į jas vien žiurėjau ir kvėpiau savo sielą, savo ištroškusią meilę muzikos garsuosna. Jie verkė, dejavo kartu su manimi, tai vėl džiaugėsi, šypsojosi ir plaukė-bangavo į neišmatuotą pasaulio erdvę. Aplinkui mainėsi, žybčiojo, švyturiavo raudoni, mėlyni, žali bruoželiai, rituliukai. Ir, rodės, maudėsi ji juose ir bėgo-bėgo nuo manęs, vyliojo paskui save. Neatsilikau ir vis greičiau, smarkiau giniaus...
Pajaučiau jos ranką, švelnią, minkštą, kaip nakties šešėlio dasilytėjimas, ant savo peties. Garsai apsilpo, tarytum atgalion sugrįžo, sugrįžo iš tolimos neregėtos kelionės ir čia tik aplinkui sukuliojasi, ribuliuoja, į vieną lyg susilieti stengdamies.
– Puikiai, puikiai, puikiai, – kuždėjo ji. – Negirdėjau da niekad taip.
Savo ranką pratęsė toliau, ant kito peties.
Pamažėl, išlengvo nustojau grojęs. Atsišlijau nuo fortepijono. Galvą į jos krutinę priglaudžiau.
– Puikiai, puikiai... Stebuklingai puikiai, – kartojo ji užsimąsčiusi.
– Nedovanosiu Tamstai, visviena! – sušuko staiga linksmai.
– Nedovanok... – paėmiau jos rankelę savo delnan. Paspaudžiau tik-ką, tik-ką.
– Žinai, ką nedovanosiu?
– Pasakyk.
– Pasakyti?
– Pasakyk.
– O gi tą, ką žadėjai kadai.
– Ką?
– Gi kas brangiausias Skruzdynuose.
– Šitas?
– Žinoma.
– Neužmiršai?
– Ne.
– Neleisi man išsisukti?
– Nei jokia kaina.
– Nors šiandien.
– Gana jau!
– Gal bent vienai valandėlei?
– Nei kelioms minutėms!
Nutylova. Pavargova, tarytum, besiginčydamu. Nusigrįžova kiekvienas kiton pusėn ir klausėvos, kaip tiksena laikrodis, laiką mastuoja.
– Bet Tamstos širdelei kas Skruzdynuose brangu – pertraukiau tylą.
– Man?... Man?... – sumišo. – Tamsta pasakyk pirma, tada jau aš... – bematant vienok atsitaisė.
Patylėjau kiek. Atsigavau giliai kvapo, lac rengdamasi į augštą kalną šokti. Aptemo akyse, yt koks verpetas nutvėrė; užusukė smarkiai...
– Tu! Tu! – beveik surikau, pasakiau.
Suspaudžiai ją savo glėbyje, yt savin norėdamas intraukti.
– Tu?! – apskabino užu kaklo ir karštai savo veidelį į manąjį priglaudė.
Užstingova, rodos. Užmiršova viską. Ir pasaulio, tarytum, nebuta. Vieni-du.
Ilgai taip.
Sutemo. Kampai užtiesė savimi visą kambarį ir ties mumis nulinko. Galvojo ką. Paslaptingo.
– Myli? – jos klausiu.
– Myliu, – atsako.
– Labai?
– Myliu, myliu! –
– Senai?
– Senai, jau senai.
– Kodel mane myli?
– Kas gi tave mylės? Kas vargelyje paguos? Kas širdį suramins? – klausia skubiai-tankiai. Paskum, lyg atgudusi, pradėjo meiliai šnekėti, į mane, yt jauna katytė, glausdamosi. – Esi vienas, visų paliktas, kaip viduryj lauko berželis sviruonėlis, kurį vėjas lenkia-drasko į visas puses ir negailestingas lietus plaka. Man tavęs, mano brangus broleli, begalo-begalo gaila... Ir mylių aš tave, myliu... Esi toli ne toksai, kaip musų kiti berniokai. Toks tylus, meilus, lac kokia mergaitė... O groji kaip puikiai, kaip puikiai!
– Visados mane mylėsi? Nepaliksi vieno?
– Visados, visados!
– Ir kolei gyva busi?
– Kolei gyva busiu, kolei juoda žemelė man akelių neužpils. Bet ir paskum, aname pasaulyje, mudu vėl susieisiva ir vėl drauge linksminsivos-gyvensime. Bus gerai, gerai! Tenai da geriau gal...
– Geriau, sesele, geriau.
– O tu, broleli, ar taip mane mylėsi?
– Dešimtį kartų labiau, dešimtį kartų smarkiau.
– Mylėsivos...
– Mylėsivos...
Ir susitiko mudviejų lupos. Ir susirišo į vieną begalį pasibučiavimą.
Rodėsi, kad tame pasibučiavime eteru ištirpova, pavirtova baltu-tyru debesėliu, pasikėlėva ir nuskridova-nuplaukėva toli-toli, kur saulelė ne ta, žvaigždytės ne tos ir kur visai kitokie, laimingi pasauliai gyvena. Skraidėva, gerėjovos jais.
Ir ne tuoj sugrįžova.
Susėdova greta kitas kito. Susiglaudėva šiltai.
Ėmėva tyliai šnekėties, tarytum bijodami, tarytum ko nežinomo, bet sergstančio, privengdami.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.