Kuprelis72 psl. · apie 5 min.
XVII dalis39% kūrinio
72 psl.

– Tu esi jau mano, mano brangi paukštele ir busi mano visados. Aš stengsiuos, kad tu butumei laiminga, sunkaus vargelio nevargtumei, o vien linksmai čiulbėtumei, man liusti neduotumei. Kaip man gera, kaip man gera bus prie tavo šalelės ir kaip aš tada visai kitokiu busiu! Džiaugsiuos vien ir džiaugsiuos... Tu šitokia graži, šitokia skaisti, kaip pavasario pirmas žiedelis, kada šypsodamasi iš pakrumio į savo saulelę-motinėlę žiuri. Ir man tu taip žydėsi, taip svaiginsi gardžiuoju kvapsniu, – kalbėjau, nei reikšmės savo pasakymų gerai nesuprasdamas, žodžiai veržiasi patįs savimi, lyg bučiau aš keletą metų su niekuo nešnekėjęs. Skrido ir pynės apie ją.

– Taip, mano berneli, visą amžių aš tave džiuginsiu, tau puikiai, skaisčiai žydėsiu, ir paskum.... – lyg susigriebė ko, nutilo, tik mano ranką karščiau paspaudė.

Ilgai taip šnekėjovos. Vis savo gražion ateitin mintimis ir žodžiais lėkėme. Artima, tat artima rodėsi. Traukė-mojo į save.

– Kada tu, sesyte, ištikrųjų busi mano? Kada mane drąsiai savuoju galėsi pavadinti? Kada, kada tat atsitiks?

– Kada, broleli, tu norėsi, – nuleido-nulenkė galvelę ant mano krutinės. Daugiau nieko nepasakė.

– Kaip tai reiks mudviem tat padaryti? Kaip reiks paprašyti tėvelių palaimos, kad mums Dievulis Augščiausias visą amželį laimingai gyventi padėtų? Kaip, sesutėle?

– Nežinau, nežinau... – nutraukė... – Pats pagalvoki, broleli, – bernelis esi... – šneką nukreipė kitur. Pralinksmėjo. Mąsčiusi-galvojusi nustojo. – Jau man laikas namon.

Lik sveikas bereneli,

Atjok pasbalnojęs žirgelį,

Prie vartelių lauksiu.

– Žirgelio neturiu, – susijuokiau.

– Tai nors pėsčias, save pasikaustęs, atlėk.

– Atlėksiu. Lauk, mergele brangi.

– Lauksiu, lauksiu,

Pro langą žiurėsiu,

Šunįs ar neloja –

Klausysiu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.