– Kas gi tave mylės? Kas vargelyje paguos? Kas širdį suramins? – klausia skubiai-tankiai. Paskum, lyg atgudusi, pradėjo meiliai šnekėti, į mane, yt jauna katytė, glausdamosi. – Esi vienas, visų paliktas, kaip viduryj lauko berželis sviruonėlis, kurį vėjas lenkia-drasko į visas puses ir negailestingas lietus plaka. Man tavęs, mano brangus broleli, begalo-begalo gaila... Ir mylių aš tave, myliu... Esi toli ne toksai, kaip musų kiti berniokai. Toks tylus, meilus, lac kokia mergaitė... O groji kaip puikiai, kaip puikiai!
– Visados mane mylėsi? Nepaliksi vieno?
– Visados, visados!
– Ir kolei gyva busi?
– Kolei gyva busiu, kolei juoda žemelė man akelių neužpils. Bet ir paskum, aname pasaulyje, mudu vėl susieisiva ir vėl drauge linksminsivos-gyvensime. Bus gerai, gerai! Tenai da geriau gal...
– Geriau, sesele, geriau.
– O tu, broleli, ar taip mane mylėsi?
– Dešimtį kartų labiau, dešimtį kartų smarkiau.
– Mylėsivos...
– Mylėsivos...
Ir susitiko mudviejų lupos. Ir susirišo į vieną begalį pasibučiavimą.
Rodėsi, kad tame pasibučiavime eteru ištirpova, pavirtova baltu-tyru debesėliu, pasikėlėva ir nuskridova-nuplaukėva toli-toli, kur saulelė ne ta, žvaigždytės ne tos ir kur visai kitokie, laimingi pasauliai gyvena. Skraidėva, gerėjovos jais.
Ir ne tuoj sugrįžova.
Susėdova greta kitas kito. Susiglaudėva šiltai.
Ėmėva tyliai šnekėties, tarytum bijodami, tarytum ko nežinomo, bet sergstančio, privengdami.
– Tu esi jau mano, mano brangi paukštele ir busi mano visados. Aš stengsiuos, kad tu butumei laiminga, sunkaus vargelio nevargtumei, o vien linksmai čiulbėtumei, man liusti neduotumei. Kaip man gera, kaip man gera bus prie tavo šalelės ir kaip aš tada visai kitokiu busiu! Džiaugsiuos vien ir džiaugsiuos... Tu šitokia graži, šitokia skaisti, kaip pavasario pirmas žiedelis, kada šypsodamasi iš pakrumio į savo saulelę-motinėlę žiuri. Ir man tu taip žydėsi, taip svaiginsi gardžiuoju kvapsniu, – kalbėjau, nei reikšmės savo pasakymų gerai nesuprasdamas, žodžiai veržiasi patįs savimi, lyg bučiau aš keletą metų su niekuo nešnekėjęs. Skrido ir pynės apie ją.
– Taip, mano berneli, visą amžių aš tave džiuginsiu, tau puikiai, skaisčiai žydėsiu, ir paskum.... – lyg susigriebė ko, nutilo, tik mano ranką karščiau paspaudė.
Ilgai taip šnekėjovos. Vis savo gražion ateitin mintimis ir žodžiais lėkėme. Artima, tat artima rodėsi. Traukė-mojo į save.
– Kada tu, sesyte, ištikrųjų busi mano? Kada mane drąsiai savuoju galėsi pavadinti? Kada, kada tat atsitiks?
– Kada, broleli, tu norėsi, – nuleido-nulenkė galvelę ant mano krutinės. Daugiau nieko nepasakė.
– Kaip tai reiks mudviem tat padaryti? Kaip reiks paprašyti tėvelių palaimos, kad mums Dievulis Augščiausias visą amželį laimingai gyventi padėtų? Kaip, sesutėle?
– Nežinau, nežinau... – nutraukė... – Pats pagalvoki, broleli, – bernelis esi... – šneką nukreipė kitur. Pralinksmėjo. Mąsčiusi-galvojusi nustojo. – Jau man laikas namon.
Lik sveikas bereneli,
Atjok pasbalnojęs žirgelį,
Prie vartelių lauksiu.
– Žirgelio neturiu, – susijuokiau.
– Tai nors pėsčias, save pasikaustęs, atlėk.
– Atlėksiu. Lauk, mergele brangi.
– Lauksiu, lauksiu,
Pro langą žiurėsiu,
Šunįs ar neloja –
Klausysiu.
– Bet jau lik sveikas. Sudieu! – išsitraukė, vikriai pasilenkusi, iš palovio pundelį kningų ir pro duris, lyg skregždė.
– Palauk, da palydėsiu. Gali šunįs užpulti, apgriauti, apdraskyti, – draudžiau, kepurės jieškodamas ir nerasdamas niekur.
Kolei suradau, tai ji jau ir išspruko. Vienok išsivijęs, kaip kulka, paskui radau stovinčią ant kiemo ir laukiančią nekantriai.
– Greičiau, greičiau, – kojalėmis trepseno.
– Kepurės, mat, negalėjau rasti, – teisinaus, piktai maudamas ją ant galvos.
– Bet tu mane netoli tepalydėsi. Aš eisiu pakluoniais, kad nepamatytų kas, nesuuostų. Žinai, juk, kokie musų „gerieji” žmoneliai. Ko gero da patįs gali suimti. Jie geriau sugebėtų nugrusti Siberijon, kaip nuožmųs raudonsiuliai. Liežuviu ir tai da geriau, negu kirviu aptašo, o ko jau galima tikėties rankomis.
– Na, tai jau nors kelius žingsnius, – pasiprašiau.
Taip norėjosi net namon palydėti.
– Gerai. Ligi Raugalo klojimo.
– Mažai.
– Mažai? – nusistebėjo.
– Nejaugi, – atsakiau mažo vaiko balseliu.
– Tai ligi Krioklio. Gana?
– Gal.
– Da maža?
– Mažoka.
– Toliau neisiu.
– Ką padarysi...
Ligi Raugalo klojimo nešnekėjova. Kad ir nereikėjo žodžių. Sniegas po kojų girgzdė-spiegė ir, rodėsi, vien jo muzikos klausėvos.
– Aštri tai muzika.
– Erzina žmogų.
Tiktai tiek pasakėva eidamu jau į Krioklio klojimą.
– Gal da toliau? – paklausiau.
– Ne, jau bus gana. Kitą kartą... Reikia skubinties. Šaltis, mat, kaip spaudžia... Aš vėl kada nors, prasimetus, atlėksiu... Sudieu!
– Kada gi tėvelių prašysiva? – nedrąsiai priminiau.
– Pasitarsiva, paprašysiva. O šiandien tarties šalta.
Pasibučiavova atsiskirdamu.
Nudulkėjo ji per pusnis, kaip vėjas Stovėjau ir laukiau, kolei visai iš akių išnyks. Jaučiau da jos lupas, jų saldų dasilitėjimą ir nesinorėjo nei pakrutėti iš vietos. Stovėčiau ir stovėčiau, rodos, taip.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.