Kuprelis73-75 psl. · apie 5 min.
XVII dalis41% kūrinio
73 psl.

– Bet jau lik sveikas. Sudieu! – išsitraukė, vikriai pasilenkusi, iš palovio pundelį kningų ir pro duris, lyg skregždė.

– Palauk, da palydėsiu. Gali šunįs užpulti, apgriauti, apdraskyti, – draudžiau, kepurės jieškodamas ir nerasdamas niekur.

Kolei suradau, tai ji jau ir išspruko. Vienok išsivijęs, kaip kulka, paskui radau stovinčią ant kiemo ir laukiančią nekantriai.

– Greičiau, greičiau, – kojalėmis trepseno.

– Kepurės, mat, negalėjau rasti, – teisinaus, piktai maudamas ją ant galvos.

– Bet tu mane netoli tepalydėsi. Aš eisiu pakluoniais, kad nepamatytų kas, nesuuostų. Žinai, juk, kokie musų „gerieji” žmoneliai. Ko gero da patįs gali suimti. Jie geriau sugebėtų nugrusti Siberijon, kaip nuožmųs raudonsiuliai. Liežuviu ir tai da geriau, negu kirviu aptašo, o ko jau galima tikėties rankomis.

– Na, tai jau nors kelius žingsnius, – pasiprašiau.

Taip norėjosi net namon palydėti.

– Gerai. Ligi Raugalo klojimo.

– Mažai.

– Mažai? – nusistebėjo.

– Nejaugi, – atsakiau mažo vaiko balseliu.

– Tai ligi Krioklio. Gana?

– Gal.

– Da maža?

– Mažoka.

– Toliau neisiu.

– Ką padarysi...

Ligi Raugalo klojimo nešnekėjova. Kad ir nereikėjo žodžių. Sniegas po kojų girgzdė-spiegė ir, rodėsi, vien jo muzikos klausėvos.

– Aštri tai muzika.

– Erzina žmogų.

Tiktai tiek pasakėva eidamu jau į Krioklio klojimą.

– Gal da toliau? – paklausiau.

– Ne, jau bus gana. Kitą kartą... Reikia skubinties. Šaltis, mat, kaip spaudžia... Aš vėl kada nors, prasimetus, atlėksiu... Sudieu!

– Kada gi tėvelių prašysiva? – nedrąsiai priminiau.

– Pasitarsiva, paprašysiva. O šiandien tarties šalta.

Pasibučiavova atsiskirdamu.

Nudulkėjo ji per pusnis, kaip vėjas Stovėjau ir laukiau, kolei visai iš akių išnyks. Jaučiau da jos lupas, jų saldų dasilitėjimą ir nesinorėjo nei pakrutėti iš vietos. Stovėčiau ir stovėčiau, rodos, taip.

74 psl.

Žvaigždutės vikriai šokinėjo ant dangaus ir pasakojo ką viena kitai. Naujieną, rodos, butų kokią išgirdę.

XVIII dalis

75 psl.

Nuo to vakaro viskas man prasiblaivė, aišku pasidarė.

– Mano laimės vartų nei baisiausiomis kanuolėmis niekas neišlauš. Niekas pro juos neineis, tyro ramumo nesudrums. Ant, mano gyvenimo kiemo visados graži vejalė žaliuos, žydės gėlelės ir paukšteliai ant medelių čiulbės. Saulutė pro baltus debesėlius namelius myluos, vėjalis mažas musytes gainios. Vis taip ir taip, taip ir taip. Kiekviena miela dienelė – svajojau sau.

Dirbti nieko nesinorėjo. Sutingęs vaikščiojau. Sutingęs vargonais bažnyčioje grojau, sutingęs giedojau ekzekvijas su kunigu. Jos mane erzino: Juodas katafalis viduryj bažnyčios, ant jo baltas karstas, aplinkui liudnai bemirga žvakės. Pora gugčiojančių bobelių. Kunigo nužemintas balsas, juodi, baltais kaulais ir kiaušais išsiuti rubai. To laiko iškentėti negalėjau. – Aš linksmas, o čia ties akimis tokios griaudenybės.

Metrikai visai mane nukamuodavo. Rašai juos, rašai, skrebini-skrebini ir žiuri – vieton Jono, esi pastatęs Petrą! Mergaitės dažniausiai Kazėmis virsdavo. Kiek popieriaus sugadindavau! Kitą kartą visą tat pasuolin trenki. Bet pasikasai pakaušį ir vėl atgalion ant skobnio rioglini. Vėl dirbi-vargsti. Prakaitas net liejasi. Ne nuo paties darbo, bet kažin nuo ko. Neapribuoto labai.

Vis ji man akyse stovėjo. Vis viliojo-mojo į save. Tai arčiau prieis, tai toliau atsitraukia. Ištolo ir iš arti. Šnekučiavau rodos su ja ir juokavau.

Laukiu, kada ateis tas laikas, kad ją be baimės galėsiu prie savo krutinės priglausti, mylima meiluže pavadinti. Ir kad bučiau įmanęs, tai bučiau liepęs tam laikui paukščio sparnais atskristi, žaibu atlėkti. Bet jis buvo neinprašomas. Vis toks-pat nesiskubinąs, šaltas. Kas jam...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.