Nuo to vakaro viskas man prasiblaivė, aišku pasidarė.
– Mano laimės vartų nei baisiausiomis kanuolėmis niekas neišlauš. Niekas pro juos neineis, tyro ramumo nesudrums. Ant, mano gyvenimo kiemo visados graži vejalė žaliuos, žydės gėlelės ir paukšteliai ant medelių čiulbės. Saulutė pro baltus debesėlius namelius myluos, vėjalis mažas musytes gainios. Vis taip ir taip, taip ir taip. Kiekviena miela dienelė – svajojau sau.
Dirbti nieko nesinorėjo. Sutingęs vaikščiojau. Sutingęs vargonais bažnyčioje grojau, sutingęs giedojau ekzekvijas su kunigu. Jos mane erzino: Juodas katafalis viduryj bažnyčios, ant jo baltas karstas, aplinkui liudnai bemirga žvakės. Pora gugčiojančių bobelių. Kunigo nužemintas balsas, juodi, baltais kaulais ir kiaušais išsiuti rubai. To laiko iškentėti negalėjau. – Aš linksmas, o čia ties akimis tokios griaudenybės.
Metrikai visai mane nukamuodavo. Rašai juos, rašai, skrebini-skrebini ir žiuri – vieton Jono, esi pastatęs Petrą! Mergaitės dažniausiai Kazėmis virsdavo. Kiek popieriaus sugadindavau! Kitą kartą visą tat pasuolin trenki. Bet pasikasai pakaušį ir vėl atgalion ant skobnio rioglini. Vėl dirbi-vargsti. Prakaitas net liejasi. Ne nuo paties darbo, bet kažin nuo ko. Neapribuoto labai.
Vis ji man akyse stovėjo. Vis viliojo-mojo į save. Tai arčiau prieis, tai toliau atsitraukia. Ištolo ir iš arti. Šnekučiavau rodos su ja ir juokavau.
Laukiu, kada ateis tas laikas, kad ją be baimės galėsiu prie savo krutinės priglausti, mylima meiluže pavadinti. Ir kad bučiau įmanęs, tai bučiau liepęs tam laikui paukščio sparnais atskristi, žaibu atlėkti. Bet jis buvo neinprašomas. Vis toks-pat nesiskubinąs, šaltas. Kas jam...
Atgydavau tarytum, kada ji pas mane atlėkdavo, ar eidama iš miestelio nors trumpai valandėlei užsukdavo. Grojau jai. Ji džiaugės, klegėjo. Ir tylus mano kambarėlis budavo linksmybės kupinas.
Žinodamas, kada ji ateis, savo tarnaitę išsiųsdavau kur-nors su reikalu, arba liepdavau nueiti pas draugę paviešėti. Ji neapsakomai budavo dėkinga už tokią mano gerą širdį, bet aš jai da labiau budavau dėkingas, kad ji negrįždavo iš tenai greitai. Gerokai pasėdėdavo. Man to tik ir tereikė.
Piršties, prašyti Gervydžių Kazytės rankos vis nedrįsau. Diena nuo dienos atidėliojau. Tolimesniam, patogesniam laikui.
– Gal pasitaikys kuomet kaip...
Nueidavau pas juos dažnai. Bet nuo nekurio laiko pasergėjau, kad jie jau nebe tie. Ne tokie man malonųs buvo, ne tokie lipšnųs. Ir rečiau pradėjau.
Gervydis tik taip sau su manimi šnekėjos, kad netylėjus tur-but.
– Tylėjimas prie svetimo žmogaus negražus daiktas, – gal manė.
Gervydienė taip-pat po truputį nustojo juokavusi.
Išpradžių maniau, jog visa tat tik man taip regis.
Gervydis vien tada darydavosi linksmesnis ir kalbesnis, kada gaudavo „Aušrą”, arba laimingai per sieną jo sėbrams pasitaikydavo kningos pernešti. Skaitydavo tada balsu, gerėdavos kokiuo-nors gražiai parašytu straipsniu. Apsakinėdavo. Juokdavos. Prisimindavo, kaip po Trijų Karalių pats antstolis, darydamas pas jį kratą, klojime nuo šieno prėsmo nudribo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.