– Taip smarkiai žnekterėjo, kad maniau prilips į padą. Vos gyvas pasikėlė. Raudonsiuliai už parankių nutempė rogėsna ir, kaip meitelį, pardumė namon. Nereikėjo nei krėsti toliau. Dagi man vieną pagoną paliko, kuris, jam skrendant, nuo peties atšoko. Laikau jį suvyniojęs ir pabalkėn pakišęs. Atmintis gera. Sako vos pagijo. Keletą savaičių lovoje prastenėjo. Ir, žinoma, kokią dešimtį bonkų vaistų turėjo išryti. Minės. Oi minės ilgai! Prisipažinti bijos. Sarmata! – kvatojosi jisai.
Bet praeidavo kokia savaitė, kita ir jis su manim nebe taip šnekėjos. Vis šalčiau ir nuobodžiau. Ir aš da rečiau stengiausi tenai lankyties, da rečiau nueiti. Deltog praslinks kelios dienos, ir mane vėl traukia. Vėl rupi pamatyti ją, vienu kitu žodeliu persimesti, meiliai žvilgsnius sumegsti.
Negalėjau iškentėti ir eidavau.
Ji gi su manimi vis tokia-pat buvo. Švelni, moloni, lac katytė. Savo meilės prieš tėvelius neslėpė. Dagi rodėsi su ja. Jų akyse mane balandėliu, broliuku vadino. Matydavau, kaip jie tat užgirdę raukdavosi, yt miškinio obuolio inkandę. Ji gi į jųjų pyktį nei domos nekreipė. Aišku man buvo, kad tarp jos ir jų, man nesant, esti kas nors. Barnės gal?... O seniau jie savo Kazytę begalo mylėję, lepinę visaip.
– Tai mylimiausioji mano, – Gervydienė sakydavo.
Nenorėdavau aš, kad ji butų tokia neatsargi, mudviejų paslaptis rodytų.
– Erzina vien juos ir gadina viską. Kad ji kitaip apsieitų, gal viskas butų gerai? – galvojau-maniau.
Deltog ji pati kitokios buvo nuomonės.
XIX dalis
Galop visai nustojau pas Gervydžius vaikščiojęs. Negalėjau, bet turėjau nustoti.
Vieną subatvakarį, man pas juos nuėjus, Gervydis, kaip tik aš peržengiau slenkstį, už kepurės ir išmovė sau pro duris nič-nieko man nesakęs.
– Matyti jau manęs nebenori, – dingterėjo omenin.
Kitą kartą susitikau jį gatve einant. Pasisveikinau. Jis nieko neatsakė, da nusugrįžė.
– Kodel jie taip ant manęs pyksta? Ką aš padariau? – jokiuo budu negalėjau suprasti.
Rečiau jau mačiausi ir su Kaze. Išsiilgdavova vienas kito neapsakytai. Pasimatę iš džiaugsmo nežinodavova ką ir šnekėti.
Ji naktį ištrukdavo pas mane. Mato, visi sumiega, atsikelia, apsitaiso ir išeina.
Vis deltog blogai buvo, kad seniai dabar ant manęs pyko. Tokie jie pirmai buvo malonųs, tokie geri. Lyg savo žmogų godojo.
Vieną naktį, kada ji sėdėjo pas mane, aš jai pasakiau apie tat.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.