Galop visai nustojau pas Gervydžius vaikščiojęs. Negalėjau, bet turėjau nustoti.
Vieną subatvakarį, man pas juos nuėjus, Gervydis, kaip tik aš peržengiau slenkstį, už kepurės ir išmovė sau pro duris nič-nieko man nesakęs.
– Matyti jau manęs nebenori, – dingterėjo omenin.
Kitą kartą susitikau jį gatve einant. Pasisveikinau. Jis nieko neatsakė, da nusugrįžė.
– Kodel jie taip ant manęs pyksta? Ką aš padariau? – jokiuo budu negalėjau suprasti.
Rečiau jau mačiausi ir su Kaze. Išsiilgdavova vienas kito neapsakytai. Pasimatę iš džiaugsmo nežinodavova ką ir šnekėti.
Ji naktį ištrukdavo pas mane. Mato, visi sumiega, atsikelia, apsitaiso ir išeina.
Vis deltog blogai buvo, kad seniai dabar ant manęs pyko. Tokie jie pirmai buvo malonųs, tokie geri. Lyg savo žmogų godojo.
Vieną naktį, kada ji sėdėjo pas mane, aš jai pasakiau apie tat.
– Ko tenai paisyti senių, – susirustinus atsakė. – Jie nori, kad aš mylėčiau tą ir už to eičiau, kas jiems patinka. Nesulaukta jų! Mat jau nuo Kalėdų peršasi į mane koks tai berniokas nuo dviejų valakų. Ir, žinoma, patinka jiems. Aš gi jo nei ištolo nenoriu matyti. Ant kačergos išjočiau, jeigu išdrįstų pasirodyti. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Neduos man kraičio, tuščia jų, ir be jo apsieisiu. Tegul jau sau visą žemę Julytei užrašo... Tėvas sutiktų gal ir užu tavęs atiduoti, sako: „Vargonininkas, žmogus nekvailas, galės pragyventi”, bet motina: „Kas gi išto, kad jis ir vargonininkas ir protingas, bet nesveikas. Kaip pasens, tai visai kupron paraugs”. Riejas ir riejas jie kasdien. Tėvas jau taip-pat pradėjo galvoti. Pasidavė jai. Kur boba nenuveiks!... Ir jis, tas mano tėvas, skaito laikraščius, kningas, o tečiau nesupranta, kad žmogus vien meilėje gali laimingai gyventi; nepadės jam nei turtai, nei niekas. Gražumas gi vėl netrunka praeiti: čia buvo jaunas, žiurėk jau ir paseno, susirietė-susidvilinkavo. Gerai, jeigu da koksai gyvenimas; o jei ne, tai ir pagalam... Neapkenčiu aš jų už tat... – nutilo Kazytė, užsimąstė. Langan akis inbedė; į balzganą mėnasienos juostą.
Atsitraukė. Vėl ėmė šnekėti. Netaip jau nors liudnai. Tarytum ką butų pamačiusi. Ir prašvito.
– Ji pati, mano motina, ištekėjo prieš norą savo tėvų. Papasakosiu, kaip visa-tat buvo?
– Gerai.
– Motinos tėvas buvo pas grafą Argaudą, Šileinių dvare, virėju. Gerai gyveno. Susitaupė kruvą pinigų. Dukterims, visoms penkioms, skyrė po penkius šimtus rublių. Su tokiuo kraičiu visos greitai ištekėjo. Tai už užveizdų, tai už raštininkų. Liko pati jauniausioji ir pati gražiausioji. Ji, kaip tai išsprukusi sodžiun ant vakaruškų, susipažino su tėvu. Ir iškarto kits kitam puolė širdin. Taip susimylėjo, kad ir dabar da tos meilės neužmiršta. Jos tėvas baisiai nenorėjo, kad jo duktė eitų užu kalvio sunaus, ir nei už ką nesutiko judviejų palaiminti. Tad jiedu slapta apsivainikavo. Mat jis, senis, buvo su grafu keliems mėnesiams Varšavon išvažiavęs. O grafas be savo virėjo niekur nevažiuoja. Nevalgo svetimo virtą. Jam vis vaidindavos, kad jį nunuodyti kas taiko... Motina gi nesipriešino labai, leido save perkalbėti. Užtat tėvas, sugrįžęs jau, prakeikė savo dukterį, nei rublio jai nedavė ir da kraitį ketino atsiimti, kurį ji rubais ir taip šiuo-tuo buvo pasiėmusi. Teismu grąsino, prašė grafo pagalbos, bet grafas nieko negalėjo padaryti, vien kunigą iškėlė, kuris jiems vinčių davė, rankas surišo.
– Juk dvariškiai galėjo kaip nors pranešti apie tat tavo tam piktam diedučiui, parašyti, kad jo dukrelė teka už Gervydžio kalvio sunaus, – pertraukiau aš ją.
– Niekas nedrįso, – atsakė ji. – Motina neturėjo dvare priešų, ją visi gerbė ir mylėjo.
– Tai tuo labiau koks liokajus galėjo liežuvį pakišti.
– Žinoma, galėjo. Bet niekas da netikėjo, o įsipykti be laiko kiekvienam nelabai butų malonu. Taip viskas, lyg patepta, ir nuėjo.
– Taigi, mat, ir mano motina, kuri keikiama ištekėjo ir dabar taip laimingai gyvena, negali da suprasti, jog vien meilėje gerovė. Kodel taip?... – paklausė ji lyg manęs, lyg pati savęs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.