Kuprelis81-83 psl. · apie 5 min.
XIX dalis45% kūrinio
81 psl.

Paskum, liudnom-gailiom akelėm žvilgterėjusi į tolę, prieš save, padėjo savo galvelę ant mano peties. Prisiglaudė. Nutilo.

Niekados man nebuvo taip gera, niekados aš taip nejaučiau, jog ji man su siela, su visakuo atsidavusi. Jaučiau, jog ji mane myli tolygiai ir galėtų paskui eiti, sekti, nors kraštan pasaulio.

Spaudžiau-glaudžiau ją prie savęs, kaipo kokią neišpasakytą brangenybę ir galvojau, šnabždėjau patylomis:

– Nejaugi ji bus mano? Mano, mano amžinai! Tokia puiki, tokia skaisti. Nejaugi ateis laikas, kad ji visados galės taip buti prie manęs? Galės mane myluoti-skabinti be galo, be krašto?!

Ir į pasaulį tų šviesių svajonių-lukėsių spraudėsi-veržėsi, yt šešėlis apsiniaukusią naktį, mintis.

– Visaip da gali buti. Gali buti ji ne tavo, o kito.

Tečiaus greitai ta abejonė pranykdavo, lac dumblan ant dugno nugrimzdavo. Ir lengviau man darėsi. Ne ilgai trukus visai užmiršdavau.

– Olesi, – pasigirdo jos balselis, yt tolimas aidas. Aidas garso kokio, negirdžiamo niekad. – Tu nebijok, kad mano tėvai dabar ant tavęs pyksta. Nieko. Aš, nors ir prieš jų norą, bet už tavęs ištekėsiu. Jie kiek papyks-pasidraskys ir atsileis. Suminkštės širdis. Tas mano diedutis-virėjas koks jau buvo kietaširdis, deltog paskum atsileido. Ir kraitį, penkius šimtus rublių, atidavė. Nors ne greitai, už keliolikos metų. Jiedu da greičiau, pamatysi, atsileis. Netoks gi jau mano tėvelis. Jis pirmas dovanos. Motina gal da kiek pasiturės. Bet ir ji nelauks ilgai. Viskas bus gerai. Ir žemės pusvalakį gausiva. Pamylės jie mudu, kaip tikrus vaikus, nebematys net tavo kupros, nieko... Bet palaukiva, gal da jiedu ir taip atsileis, geruoju sutiks mane tau atiduoti? Kaip manai?

– Abejoju, – atsakiau aš.

– Ko tenai abejoti. Taip visados esti. Nepykti gi žmogui visą savo amžį.

– Gek mat. Bet...

– Bet?

82 psl.

– Bet gali prisieiti labai ilgai laukti.

– O kas?...

– Man sunku vienam gyventi. Vienas, vienas ir vienas!

– Tiesa, – atsiduso. – Vienas ir vienas...

– Aš laukiu, sesele, kad greičiau, kad greičiau, o laikas bėga, bėga kaip upelyj vanduo. Norėčiau tave visados jau čia matyti. Norėčiau tavo gamintą-virtą valgyti, tavo siutą dėvėti...

Kažin kodel rodėsi man, kad aš turiu savo delne mažą paukštytę. Ji sėdi, regis, ramiai, o širdelė deltog tinksi-tinksi. Iškėsk tik delną, ji purpt ir nuskris.

– Ger mudviem ir taip negerai? – klausia ji paslaptingai, švelniai. – Manai, kad paskum bus geriau? Žinoma, bus gerai, bet jau ne taip, kaip dabar. Kada mes jokių rupesnių-vargų nepažįstava; tarytum jų ir nebuta. Taip kurkas geriau. Tada jau aš busiu motere, arba boba, tu vyras, arba diedas. Bobutė ir diedulis! Va! kaip negražu, – pasipurtė lyg nuo šalto vandens. – Ger blogai, kad aš esu jaunytėlė mergelytė, o tu bernužėlis, jaunikaitis? Kokie tie žmonės nesuprantnųs; ypač kad veda taip anksti. Pats jaunumas žydi, o jie sau galą daro. Keista... Juk galima ir taip draugauties ir mylėties.

Pritruko šnekos. Tylom sėdėjova. Ji glostė man galvą, kedeno plaukus. Aš gaudžiau jos pirštus. Bet taip vis išpalengvo, neskubiai.

Kambaryje, kaip visados, buvo tamsu.

Pelės cypė palovyj. Pasuoliais bėginėjo. Drąsu joms buvo, katė nesergėjo.

Tiktai girdžiu, sučežėjo staigu kas. Pelės, tarytum paberti žirniai, subėgo iš visų kertelių palovin. Prigudo tenai.

Apsidairiau. Niekur nieko. Tiktai kampai, kaip kokios nakties akįs, juodavo. Nemirkčiojo, lyg matė ką.

Už valandėlės vėl sučežėjo. Bet jau arčiau, prie mano kambario durų. Pirma neaišku buvo, kokioje vietoj. Matyties, kad kitame kambaryje slapstėsi kas-nors.

83 psl.

Vargonininkų butai esti, paprastai, tik iš dviejų kambarių. Pirmame, tuojau iš priemenės, stovi, žiemą, krikšto skobnelis; jan užeina žmonės tai apšilti, tai atsigerti, tai su kokiuo-nors reikalėliu prie „pono vargamistros”; tas kambarys esti, kaip kiekviena sodietiška grinčia. Kitas truputį geriau išduoda. Pabaltintas šiek tiek, su grindimis, nuo dantų sopėjimo. Jame stovi senas, išklebetuotas fortepijonas (pas mane buvo naujas, geras), keletas išgverusių kėdžių ir medinė lova, su braškančiomis-traškančiomis lentomis. Keletas prakiurusių paveikslų kari. Kampe trikojis skobnelis. Ant jo nuo baudžiavos laikų surudiję gaidos... Pas mane, žinoma, viskas ne taip buvo. Nesulyginant geriau. Ir grindįs buvo geros, ir sienos lygios-baltos, ir skobnelis nešlubuojąs ir gaidos naujintelės. Ištaisiau atvažiavęs.

Taigi klausovos, ausis suglaudę. Ji taip-pat užgirdo. Tik nieko man nesako.

Sugriebiau degtukus kešenėje ir čirkšterėjau umai.

Gi pamatėva bestovinčią tarpdurėje mergiotę! Ji nusigando ir, kaip viesulą, išmušė pro duris. Nei pažinti nebuvo galima.

– Gal tai Julytė mane atasekė? – nusiminė Kazė. – Bus dabar man pirtis! Sugavo jau!

– Man rodosi, kad ne ji. Čia didesnė, tokia druta. Taip kas, – raminau ją.

– Visviena, blogai. Gal da mudviejų šneką girdėjo. Paleis, išplepės... Jau ir taip apkalbinėja.

– Nejaugi?! – pašokau nuo kedės. – Aš maniau, kad da niekas nieko nežino, kad da tylu apie mus. Tėvai gek tavo, kad ir nekenčia manęs, negali šmeižti?

– Ne jie, bet žmonės.

– Iš kur gi žmonės žino?

– Jiems daug nereikia, jie uosles geras turi, užu mylios suuodžia. Jei ko netenka, tai savo dešimteriopai prideda. Ar nežinojai?

– Nesitikėjau.

– Tai įsitikinsi. Matyt da žmonių nepažįsti, negyvenai tarp jųjų. Pagyvensi, pasakysi...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.