– Kas gi tave mylės? Kas vargelyje paguos? Kas širdį suramins? – klausia skubiai-tankiai. Paskum, lyg atgudusi, pradėjo meiliai šnekėti, į mane, yt jauna katytė, glausdamosi. – Esi vienas, visų paliktas, kaip viduryj lauko berželis sviruonėlis, kurį vėjas lenkia-drasko į visas puses ir negailestingas lietus plaka. Man tavęs, mano brangus broleli, begalo-begalo gaila... Ir mylių aš tave, myliu... Esi toli ne toksai, kaip musų kiti berniokai. Toks tylus, meilus, lac kokia mergaitė... O groji kaip puikiai, kaip puikiai!
– Visados mane mylėsi? Nepaliksi vieno?
– Visados, visados!
– Ir kolei gyva busi?
– Kolei gyva busiu, kolei juoda žemelė man akelių neužpils. Bet ir paskum, aname pasaulyje, mudu vėl susieisiva ir vėl drauge linksminsivos-gyvensime. Bus gerai, gerai! Tenai da geriau gal...
– Geriau, sesele, geriau.
– O tu, broleli, ar taip mane mylėsi?
– Dešimtį kartų labiau, dešimtį kartų smarkiau.
– Mylėsivos...
– Mylėsivos...
Ir susitiko mudviejų lupos. Ir susirišo į vieną begalį pasibučiavimą.
Rodėsi, kad tame pasibučiavime eteru ištirpova, pavirtova baltu-tyru debesėliu, pasikėlėva ir nuskridova-nuplaukėva toli-toli, kur saulelė ne ta, žvaigždytės ne tos ir kur visai kitokie, laimingi pasauliai gyvena. Skraidėva, gerėjovos jais.
Ir ne tuoj sugrįžova.
Susėdova greta kitas kito. Susiglaudėva šiltai.
Ėmėva tyliai šnekėties, tarytum bijodami, tarytum ko nežinomo, bet sergstančio, privengdami.
– Tu esi jau mano, mano brangi paukštele ir busi mano visados. Aš stengsiuos, kad tu butumei laiminga, sunkaus vargelio nevargtumei, o vien linksmai čiulbėtumei, man liusti neduotumei. Kaip man gera, kaip man gera bus prie tavo šalelės ir kaip aš tada visai kitokiu busiu! Džiaugsiuos vien ir džiaugsiuos... Tu šitokia graži, šitokia skaisti, kaip pavasario pirmas žiedelis, kada šypsodamasi iš pakrumio į savo saulelę-motinėlę žiuri. Ir man tu taip žydėsi, taip svaiginsi gardžiuoju kvapsniu, – kalbėjau, nei reikšmės savo pasakymų gerai nesuprasdamas, žodžiai veržiasi patįs savimi, lyg bučiau aš keletą metų su niekuo nešnekėjęs. Skrido ir pynės apie ją.
– Taip, mano berneli, visą amžių aš tave džiuginsiu, tau puikiai, skaisčiai žydėsiu, ir paskum.... – lyg susigriebė ko, nutilo, tik mano ranką karščiau paspaudė.
Ilgai taip šnekėjovos. Vis savo gražion ateitin mintimis ir žodžiais lėkėme. Artima, tat artima rodėsi. Traukė-mojo į save.
– Kada tu, sesyte, ištikrųjų busi mano? Kada mane drąsiai savuoju galėsi pavadinti? Kada, kada tat atsitiks?
– Kada, broleli, tu norėsi, – nuleido-nulenkė galvelę ant mano krutinės. Daugiau nieko nepasakė.
– Kaip tai reiks mudviem tat padaryti? Kaip reiks paprašyti tėvelių palaimos, kad mums Dievulis Augščiausias visą amželį laimingai gyventi padėtų? Kaip, sesutėle?
– Nežinau, nežinau... – nutraukė... – Pats pagalvoki, broleli, – bernelis esi... – šneką nukreipė kitur. Pralinksmėjo. Mąsčiusi-galvojusi nustojo. – Jau man laikas namon.
Lik sveikas bereneli,
Atjok pasbalnojęs žirgelį,
Prie vartelių lauksiu.
– Žirgelio neturiu, – susijuokiau.
– Tai nors pėsčias, save pasikaustęs, atlėk.
– Atlėksiu. Lauk, mergele brangi.
– Lauksiu, lauksiu,
Pro langą žiurėsiu,
Šunįs ar neloja –
Klausysiu.
– Bet jau lik sveikas. Sudieu! – išsitraukė, vikriai pasilenkusi, iš palovio pundelį kningų ir pro duris, lyg skregždė.
– Palauk, da palydėsiu. Gali šunįs užpulti, apgriauti, apdraskyti, – draudžiau, kepurės jieškodamas ir nerasdamas niekur.
Kolei suradau, tai ji jau ir išspruko. Vienok išsivijęs, kaip kulka, paskui radau stovinčią ant kiemo ir laukiančią nekantriai.
– Greičiau, greičiau, – kojalėmis trepseno.
– Kepurės, mat, negalėjau rasti, – teisinaus, piktai maudamas ją ant galvos.
– Bet tu mane netoli tepalydėsi. Aš eisiu pakluoniais, kad nepamatytų kas, nesuuostų. Žinai, juk, kokie musų „gerieji” žmoneliai. Ko gero da patįs gali suimti. Jie geriau sugebėtų nugrusti Siberijon, kaip nuožmųs raudonsiuliai. Liežuviu ir tai da geriau, negu kirviu aptašo, o ko jau galima tikėties rankomis.
– Na, tai jau nors kelius žingsnius, – pasiprašiau.
Taip norėjosi net namon palydėti.
– Gerai. Ligi Raugalo klojimo.
– Mažai.
– Mažai? – nusistebėjo.
– Nejaugi, – atsakiau mažo vaiko balseliu.
– Tai ligi Krioklio. Gana?
– Gal.
– Da maža?
– Mažoka.
– Toliau neisiu.
– Ką padarysi...
Ligi Raugalo klojimo nešnekėjova. Kad ir nereikėjo žodžių. Sniegas po kojų girgzdė-spiegė ir, rodėsi, vien jo muzikos klausėvos.
– Aštri tai muzika.
– Erzina žmogų.
Tiktai tiek pasakėva eidamu jau į Krioklio klojimą.
– Gal da toliau? – paklausiau.
– Ne, jau bus gana. Kitą kartą... Reikia skubinties. Šaltis, mat, kaip spaudžia... Aš vėl kada nors, prasimetus, atlėksiu... Sudieu!
– Kada gi tėvelių prašysiva? – nedrąsiai priminiau.
– Pasitarsiva, paprašysiva. O šiandien tarties šalta.
Pasibučiavova atsiskirdamu.
Nudulkėjo ji per pusnis, kaip vėjas Stovėjau ir laukiau, kolei visai iš akių išnyks. Jaučiau da jos lupas, jų saldų dasilitėjimą ir nesinorėjo nei pakrutėti iš vietos. Stovėčiau ir stovėčiau, rodos, taip.
Žvaigždutės vikriai šokinėjo ant dangaus ir pasakojo ką viena kitai. Naujieną, rodos, butų kokią išgirdę.
XVIII dalis
Nuo to vakaro viskas man prasiblaivė, aišku pasidarė.
– Mano laimės vartų nei baisiausiomis kanuolėmis niekas neišlauš. Niekas pro juos neineis, tyro ramumo nesudrums. Ant, mano gyvenimo kiemo visados graži vejalė žaliuos, žydės gėlelės ir paukšteliai ant medelių čiulbės. Saulutė pro baltus debesėlius namelius myluos, vėjalis mažas musytes gainios. Vis taip ir taip, taip ir taip. Kiekviena miela dienelė – svajojau sau.
Dirbti nieko nesinorėjo. Sutingęs vaikščiojau. Sutingęs vargonais bažnyčioje grojau, sutingęs giedojau ekzekvijas su kunigu. Jos mane erzino: Juodas katafalis viduryj bažnyčios, ant jo baltas karstas, aplinkui liudnai bemirga žvakės. Pora gugčiojančių bobelių. Kunigo nužemintas balsas, juodi, baltais kaulais ir kiaušais išsiuti rubai. To laiko iškentėti negalėjau. – Aš linksmas, o čia ties akimis tokios griaudenybės.
Metrikai visai mane nukamuodavo. Rašai juos, rašai, skrebini-skrebini ir žiuri – vieton Jono, esi pastatęs Petrą! Mergaitės dažniausiai Kazėmis virsdavo. Kiek popieriaus sugadindavau! Kitą kartą visą tat pasuolin trenki. Bet pasikasai pakaušį ir vėl atgalion ant skobnio rioglini. Vėl dirbi-vargsti. Prakaitas net liejasi. Ne nuo paties darbo, bet kažin nuo ko. Neapribuoto labai.
Vis ji man akyse stovėjo. Vis viliojo-mojo į save. Tai arčiau prieis, tai toliau atsitraukia. Ištolo ir iš arti. Šnekučiavau rodos su ja ir juokavau.
Laukiu, kada ateis tas laikas, kad ją be baimės galėsiu prie savo krutinės priglausti, mylima meiluže pavadinti. Ir kad bučiau įmanęs, tai bučiau liepęs tam laikui paukščio sparnais atskristi, žaibu atlėkti. Bet jis buvo neinprašomas. Vis toks-pat nesiskubinąs, šaltas. Kas jam...
Atgydavau tarytum, kada ji pas mane atlėkdavo, ar eidama iš miestelio nors trumpai valandėlei užsukdavo. Grojau jai. Ji džiaugės, klegėjo. Ir tylus mano kambarėlis budavo linksmybės kupinas.
Žinodamas, kada ji ateis, savo tarnaitę išsiųsdavau kur-nors su reikalu, arba liepdavau nueiti pas draugę paviešėti. Ji neapsakomai budavo dėkinga už tokią mano gerą širdį, bet aš jai da labiau budavau dėkingas, kad ji negrįždavo iš tenai greitai. Gerokai pasėdėdavo. Man to tik ir tereikė.
Piršties, prašyti Gervydžių Kazytės rankos vis nedrįsau. Diena nuo dienos atidėliojau. Tolimesniam, patogesniam laikui.
– Gal pasitaikys kuomet kaip...
Nueidavau pas juos dažnai. Bet nuo nekurio laiko pasergėjau, kad jie jau nebe tie. Ne tokie man malonųs buvo, ne tokie lipšnųs. Ir rečiau pradėjau.
Gervydis tik taip sau su manimi šnekėjos, kad netylėjus tur-but.
– Tylėjimas prie svetimo žmogaus negražus daiktas, – gal manė.
Gervydienė taip-pat po truputį nustojo juokavusi.
Išpradžių maniau, jog visa tat tik man taip regis.
Gervydis vien tada darydavosi linksmesnis ir kalbesnis, kada gaudavo „Aušrą”, arba laimingai per sieną jo sėbrams pasitaikydavo kningos pernešti. Skaitydavo tada balsu, gerėdavos kokiuo-nors gražiai parašytu straipsniu. Apsakinėdavo. Juokdavos. Prisimindavo, kaip po Trijų Karalių pats antstolis, darydamas pas jį kratą, klojime nuo šieno prėsmo nudribo.
– Taip smarkiai žnekterėjo, kad maniau prilips į padą. Vos gyvas pasikėlė. Raudonsiuliai už parankių nutempė rogėsna ir, kaip meitelį, pardumė namon. Nereikėjo nei krėsti toliau. Dagi man vieną pagoną paliko, kuris, jam skrendant, nuo peties atšoko. Laikau jį suvyniojęs ir pabalkėn pakišęs. Atmintis gera. Sako vos pagijo. Keletą savaičių lovoje prastenėjo. Ir, žinoma, kokią dešimtį bonkų vaistų turėjo išryti. Minės. Oi minės ilgai! Prisipažinti bijos. Sarmata! – kvatojosi jisai.
Bet praeidavo kokia savaitė, kita ir jis su manim nebe taip šnekėjos. Vis šalčiau ir nuobodžiau. Ir aš da rečiau stengiausi tenai lankyties, da rečiau nueiti. Deltog praslinks kelios dienos, ir mane vėl traukia. Vėl rupi pamatyti ją, vienu kitu žodeliu persimesti, meiliai žvilgsnius sumegsti.
Negalėjau iškentėti ir eidavau.
Ji gi su manimi vis tokia-pat buvo. Švelni, moloni, lac katytė. Savo meilės prieš tėvelius neslėpė. Dagi rodėsi su ja. Jų akyse mane balandėliu, broliuku vadino. Matydavau, kaip jie tat užgirdę raukdavosi, yt miškinio obuolio inkandę. Ji gi į jųjų pyktį nei domos nekreipė. Aišku man buvo, kad tarp jos ir jų, man nesant, esti kas nors. Barnės gal?... O seniau jie savo Kazytę begalo mylėję, lepinę visaip.
– Tai mylimiausioji mano, – Gervydienė sakydavo.
Nenorėdavau aš, kad ji butų tokia neatsargi, mudviejų paslaptis rodytų.
– Erzina vien juos ir gadina viską. Kad ji kitaip apsieitų, gal viskas butų gerai? – galvojau-maniau.
Deltog ji pati kitokios buvo nuomonės.
XIX dalis
Galop visai nustojau pas Gervydžius vaikščiojęs. Negalėjau, bet turėjau nustoti.
Vieną subatvakarį, man pas juos nuėjus, Gervydis, kaip tik aš peržengiau slenkstį, už kepurės ir išmovė sau pro duris nič-nieko man nesakęs.
– Matyti jau manęs nebenori, – dingterėjo omenin.
Kitą kartą susitikau jį gatve einant. Pasisveikinau. Jis nieko neatsakė, da nusugrįžė.
– Kodel jie taip ant manęs pyksta? Ką aš padariau? – jokiuo budu negalėjau suprasti.
Rečiau jau mačiausi ir su Kaze. Išsiilgdavova vienas kito neapsakytai. Pasimatę iš džiaugsmo nežinodavova ką ir šnekėti.
Ji naktį ištrukdavo pas mane. Mato, visi sumiega, atsikelia, apsitaiso ir išeina.
Vis deltog blogai buvo, kad seniai dabar ant manęs pyko. Tokie jie pirmai buvo malonųs, tokie geri. Lyg savo žmogų godojo.
Vieną naktį, kada ji sėdėjo pas mane, aš jai pasakiau apie tat.
– Ko tenai paisyti senių, – susirustinus atsakė. – Jie nori, kad aš mylėčiau tą ir už to eičiau, kas jiems patinka. Nesulaukta jų! Mat jau nuo Kalėdų peršasi į mane koks tai berniokas nuo dviejų valakų. Ir, žinoma, patinka jiems. Aš gi jo nei ištolo nenoriu matyti. Ant kačergos išjočiau, jeigu išdrįstų pasirodyti. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Neduos man kraičio, tuščia jų, ir be jo apsieisiu. Tegul jau sau visą žemę Julytei užrašo... Tėvas sutiktų gal ir užu tavęs atiduoti, sako: „Vargonininkas, žmogus nekvailas, galės pragyventi”, bet motina: „Kas gi išto, kad jis ir vargonininkas ir protingas, bet nesveikas. Kaip pasens, tai visai kupron paraugs”. Riejas ir riejas jie kasdien. Tėvas jau taip-pat pradėjo galvoti. Pasidavė jai. Kur boba nenuveiks!... Ir jis, tas mano tėvas, skaito laikraščius, kningas, o tečiau nesupranta, kad žmogus vien meilėje gali laimingai gyventi; nepadės jam nei turtai, nei niekas. Gražumas gi vėl netrunka praeiti: čia buvo jaunas, žiurėk jau ir paseno, susirietė-susidvilinkavo. Gerai, jeigu da koksai gyvenimas; o jei ne, tai ir pagalam... Neapkenčiu aš jų už tat... – nutilo Kazytė, užsimąstė. Langan akis inbedė; į balzganą mėnasienos juostą.
Atsitraukė. Vėl ėmė šnekėti. Netaip jau nors liudnai. Tarytum ką butų pamačiusi. Ir prašvito.
– Ji pati, mano motina, ištekėjo prieš norą savo tėvų. Papasakosiu, kaip visa-tat buvo?
– Gerai.
– Motinos tėvas buvo pas grafą Argaudą, Šileinių dvare, virėju. Gerai gyveno. Susitaupė kruvą pinigų. Dukterims, visoms penkioms, skyrė po penkius šimtus rublių. Su tokiuo kraičiu visos greitai ištekėjo. Tai už užveizdų, tai už raštininkų. Liko pati jauniausioji ir pati gražiausioji. Ji, kaip tai išsprukusi sodžiun ant vakaruškų, susipažino su tėvu. Ir iškarto kits kitam puolė širdin. Taip susimylėjo, kad ir dabar da tos meilės neužmiršta. Jos tėvas baisiai nenorėjo, kad jo duktė eitų užu kalvio sunaus, ir nei už ką nesutiko judviejų palaiminti. Tad jiedu slapta apsivainikavo. Mat jis, senis, buvo su grafu keliems mėnesiams Varšavon išvažiavęs. O grafas be savo virėjo niekur nevažiuoja. Nevalgo svetimo virtą. Jam vis vaidindavos, kad jį nunuodyti kas taiko... Motina gi nesipriešino labai, leido save perkalbėti. Užtat tėvas, sugrįžęs jau, prakeikė savo dukterį, nei rublio jai nedavė ir da kraitį ketino atsiimti, kurį ji rubais ir taip šiuo-tuo buvo pasiėmusi. Teismu grąsino, prašė grafo pagalbos, bet grafas nieko negalėjo padaryti, vien kunigą iškėlė, kuris jiems vinčių davė, rankas surišo.
– Juk dvariškiai galėjo kaip nors pranešti apie tat tavo tam piktam diedučiui, parašyti, kad jo dukrelė teka už Gervydžio kalvio sunaus, – pertraukiau aš ją.
– Niekas nedrįso, – atsakė ji. – Motina neturėjo dvare priešų, ją visi gerbė ir mylėjo.
– Tai tuo labiau koks liokajus galėjo liežuvį pakišti.
– Žinoma, galėjo. Bet niekas da netikėjo, o įsipykti be laiko kiekvienam nelabai butų malonu. Taip viskas, lyg patepta, ir nuėjo.
– Taigi, mat, ir mano motina, kuri keikiama ištekėjo ir dabar taip laimingai gyvena, negali da suprasti, jog vien meilėje gerovė. Kodel taip?... – paklausė ji lyg manęs, lyg pati savęs.
Paskum, liudnom-gailiom akelėm žvilgterėjusi į tolę, prieš save, padėjo savo galvelę ant mano peties. Prisiglaudė. Nutilo.
Niekados man nebuvo taip gera, niekados aš taip nejaučiau, jog ji man su siela, su visakuo atsidavusi. Jaučiau, jog ji mane myli tolygiai ir galėtų paskui eiti, sekti, nors kraštan pasaulio.
Spaudžiau-glaudžiau ją prie savęs, kaipo kokią neišpasakytą brangenybę ir galvojau, šnabždėjau patylomis:
– Nejaugi ji bus mano? Mano, mano amžinai! Tokia puiki, tokia skaisti. Nejaugi ateis laikas, kad ji visados galės taip buti prie manęs? Galės mane myluoti-skabinti be galo, be krašto?!
Ir į pasaulį tų šviesių svajonių-lukėsių spraudėsi-veržėsi, yt šešėlis apsiniaukusią naktį, mintis.
– Visaip da gali buti. Gali buti ji ne tavo, o kito.
Tečiaus greitai ta abejonė pranykdavo, lac dumblan ant dugno nugrimzdavo. Ir lengviau man darėsi. Ne ilgai trukus visai užmiršdavau.
– Olesi, – pasigirdo jos balselis, yt tolimas aidas. Aidas garso kokio, negirdžiamo niekad. – Tu nebijok, kad mano tėvai dabar ant tavęs pyksta. Nieko. Aš, nors ir prieš jų norą, bet už tavęs ištekėsiu. Jie kiek papyks-pasidraskys ir atsileis. Suminkštės širdis. Tas mano diedutis-virėjas koks jau buvo kietaširdis, deltog paskum atsileido. Ir kraitį, penkius šimtus rublių, atidavė. Nors ne greitai, už keliolikos metų. Jiedu da greičiau, pamatysi, atsileis. Netoks gi jau mano tėvelis. Jis pirmas dovanos. Motina gal da kiek pasiturės. Bet ir ji nelauks ilgai. Viskas bus gerai. Ir žemės pusvalakį gausiva. Pamylės jie mudu, kaip tikrus vaikus, nebematys net tavo kupros, nieko... Bet palaukiva, gal da jiedu ir taip atsileis, geruoju sutiks mane tau atiduoti? Kaip manai?
– Abejoju, – atsakiau aš.
– Ko tenai abejoti. Taip visados esti. Nepykti gi žmogui visą savo amžį.
– Gek mat. Bet...
– Bet?
– Bet gali prisieiti labai ilgai laukti.
– O kas?...
– Man sunku vienam gyventi. Vienas, vienas ir vienas!
– Tiesa, – atsiduso. – Vienas ir vienas...
– Aš laukiu, sesele, kad greičiau, kad greičiau, o laikas bėga, bėga kaip upelyj vanduo. Norėčiau tave visados jau čia matyti. Norėčiau tavo gamintą-virtą valgyti, tavo siutą dėvėti...
Kažin kodel rodėsi man, kad aš turiu savo delne mažą paukštytę. Ji sėdi, regis, ramiai, o širdelė deltog tinksi-tinksi. Iškėsk tik delną, ji purpt ir nuskris.
– Ger mudviem ir taip negerai? – klausia ji paslaptingai, švelniai. – Manai, kad paskum bus geriau? Žinoma, bus gerai, bet jau ne taip, kaip dabar. Kada mes jokių rupesnių-vargų nepažįstava; tarytum jų ir nebuta. Taip kurkas geriau. Tada jau aš busiu motere, arba boba, tu vyras, arba diedas. Bobutė ir diedulis! Va! kaip negražu, – pasipurtė lyg nuo šalto vandens. – Ger blogai, kad aš esu jaunytėlė mergelytė, o tu bernužėlis, jaunikaitis? Kokie tie žmonės nesuprantnųs; ypač kad veda taip anksti. Pats jaunumas žydi, o jie sau galą daro. Keista... Juk galima ir taip draugauties ir mylėties.
Pritruko šnekos. Tylom sėdėjova. Ji glostė man galvą, kedeno plaukus. Aš gaudžiau jos pirštus. Bet taip vis išpalengvo, neskubiai.
Kambaryje, kaip visados, buvo tamsu.
Pelės cypė palovyj. Pasuoliais bėginėjo. Drąsu joms buvo, katė nesergėjo.
Tiktai girdžiu, sučežėjo staigu kas. Pelės, tarytum paberti žirniai, subėgo iš visų kertelių palovin. Prigudo tenai.
Apsidairiau. Niekur nieko. Tiktai kampai, kaip kokios nakties akįs, juodavo. Nemirkčiojo, lyg matė ką.
Už valandėlės vėl sučežėjo. Bet jau arčiau, prie mano kambario durų. Pirma neaišku buvo, kokioje vietoj. Matyties, kad kitame kambaryje slapstėsi kas-nors.
Vargonininkų butai esti, paprastai, tik iš dviejų kambarių. Pirmame, tuojau iš priemenės, stovi, žiemą, krikšto skobnelis; jan užeina žmonės tai apšilti, tai atsigerti, tai su kokiuo-nors reikalėliu prie „pono vargamistros”; tas kambarys esti, kaip kiekviena sodietiška grinčia. Kitas truputį geriau išduoda. Pabaltintas šiek tiek, su grindimis, nuo dantų sopėjimo. Jame stovi senas, išklebetuotas fortepijonas (pas mane buvo naujas, geras), keletas išgverusių kėdžių ir medinė lova, su braškančiomis-traškančiomis lentomis. Keletas prakiurusių paveikslų kari. Kampe trikojis skobnelis. Ant jo nuo baudžiavos laikų surudiję gaidos... Pas mane, žinoma, viskas ne taip buvo. Nesulyginant geriau. Ir grindįs buvo geros, ir sienos lygios-baltos, ir skobnelis nešlubuojąs ir gaidos naujintelės. Ištaisiau atvažiavęs.
Taigi klausovos, ausis suglaudę. Ji taip-pat užgirdo. Tik nieko man nesako.
Sugriebiau degtukus kešenėje ir čirkšterėjau umai.
Gi pamatėva bestovinčią tarpdurėje mergiotę! Ji nusigando ir, kaip viesulą, išmušė pro duris. Nei pažinti nebuvo galima.
– Gal tai Julytė mane atasekė? – nusiminė Kazė. – Bus dabar man pirtis! Sugavo jau!
– Man rodosi, kad ne ji. Čia didesnė, tokia druta. Taip kas, – raminau ją.
– Visviena, blogai. Gal da mudviejų šneką girdėjo. Paleis, išplepės... Jau ir taip apkalbinėja.
– Nejaugi?! – pašokau nuo kedės. – Aš maniau, kad da niekas nieko nežino, kad da tylu apie mus. Tėvai gek tavo, kad ir nekenčia manęs, negali šmeižti?
– Ne jie, bet žmonės.
– Iš kur gi žmonės žino?
– Jiems daug nereikia, jie uosles geras turi, užu mylios suuodžia. Jei ko netenka, tai savo dešimteriopai prideda. Ar nežinojai?
– Nesitikėjau.
– Tai įsitikinsi. Matyt da žmonių nepažįsti, negyvenai tarp jųjų. Pagyvensi, pasakysi...
– Bet tai greičiausiai bus mano tarnaitė, – švysterėjo man galvon mintis. Nuo širdies lyg kas nusmuko. Visgi geriau ji, negu kas kitas. – Ji sugrįžo iš sodžiaus ir inėjo, mudviem nepatrikus. Na paskum, žinoma, jai buvo indomu išgirsti, ką šnekavos. Antgalo parupo ir pažiurėti.
– Tai prisakyk jai, susimildamas, piktuoju ar geruoju, kad ji miestelyje, sodžiuje nepradėtų plepėti, savo draugėms-davatkoms pasakoti, – nerimastavo Kazė.
– Gerai. Aš inprašysiu. Nepanašu, regis, kad ji imtų savo poną šmeižti, visaip apkalbinėti.
– Kažin, ar ji tokia. Davatkos neperlauši. O jos visos, kaip lazda brauktos, lygios. Kiekviena vien tam ir sutverta.
– Ji, tarytum, kitokia... – susimąsčiau.
– Duok, Dieve.
– Da nieko blogo nepadarė.
– Bet da kažin ar ji? Gal taip kokia? – vėl pradėjo abejoti Kazė.
– Ji tai ji, – tvirtinau aš, pats gerai savo tvirtinimu netikėdamas.
– Aš taip buvau išsigandusi, kad širdis da ir dabar šokinėja, – ėmė kiek liuosiau ji apsakinėti. – Maniau, kad kudriai, ar kas. Toks vėlus laikas. Ką gi, galėjo ineiti. Gal da durįs nebuvo uždarytos.
– Tur-but, – pritariau.
– Ir tu, matyt, nemenkai išsigandai. Aš jaučiau, kaip krupterėjai... Na, nieko, tiek to, kad tiktai žmonės da blogiau neimtų šnekėti. Nors nėra ko labai bijoti, vienok nemalonu, kaip šunįs loja. Šuniui tai nors duonos pluta gali gerklę užimti, o žmogui nieku – jis los ir gana.
– Geriau deltog butų greičiau vestuves padarius; ir žmonės neturėtų ko loti, ir tavo tėveliai nesierzintų, viskas aprimtų, – prašnekau lyg į ją, lyg į save, lyg į tolį, ir bijodamas ko. Taip tyliai, nedrąsiai, tarytum privengdamas užkliudyti ką.
– Žinoma, – sutiko ji da tyliau. Galvelę nuo peties atkėlė ir atsitraukė.
Neilgai laukusi ir išėjo. Palydėjau ją pakluoniais. Nešnekėjova nieko. Tik „sudieu” sakydama paklausė, linksmai taip:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.