– Bet tai greičiausiai bus mano tarnaitė, – švysterėjo man galvon mintis. Nuo širdies lyg kas nusmuko. Visgi geriau ji, negu kas kitas. – Ji sugrįžo iš sodžiaus ir inėjo, mudviem nepatrikus. Na paskum, žinoma, jai buvo indomu išgirsti, ką šnekavos. Antgalo parupo ir pažiurėti.
– Tai prisakyk jai, susimildamas, piktuoju ar geruoju, kad ji miestelyje, sodžiuje nepradėtų plepėti, savo draugėms-davatkoms pasakoti, – nerimastavo Kazė.
– Gerai. Aš inprašysiu. Nepanašu, regis, kad ji imtų savo poną šmeižti, visaip apkalbinėti.
– Kažin, ar ji tokia. Davatkos neperlauši. O jos visos, kaip lazda brauktos, lygios. Kiekviena vien tam ir sutverta.
– Ji, tarytum, kitokia... – susimąsčiau.
– Duok, Dieve.
– Da nieko blogo nepadarė.
– Bet da kažin ar ji? Gal taip kokia? – vėl pradėjo abejoti Kazė.
– Ji tai ji, – tvirtinau aš, pats gerai savo tvirtinimu netikėdamas.
– Aš taip buvau išsigandusi, kad širdis da ir dabar šokinėja, – ėmė kiek liuosiau ji apsakinėti. – Maniau, kad kudriai, ar kas. Toks vėlus laikas. Ką gi, galėjo ineiti. Gal da durįs nebuvo uždarytos.
– Tur-but, – pritariau.
– Ir tu, matyt, nemenkai išsigandai. Aš jaučiau, kaip krupterėjai... Na, nieko, tiek to, kad tiktai žmonės da blogiau neimtų šnekėti. Nors nėra ko labai bijoti, vienok nemalonu, kaip šunįs loja. Šuniui tai nors duonos pluta gali gerklę užimti, o žmogui nieku – jis los ir gana.
– Geriau deltog butų greičiau vestuves padarius; ir žmonės neturėtų ko loti, ir tavo tėveliai nesierzintų, viskas aprimtų, – prašnekau lyg į ją, lyg į save, lyg į tolį, ir bijodamas ko. Taip tyliai, nedrąsiai, tarytum privengdamas užkliudyti ką.
– Žinoma, – sutiko ji da tyliau. Galvelę nuo peties atkėlė ir atsitraukė.
Neilgai laukusi ir išėjo. Palydėjau ją pakluoniais. Nešnekėjova nieko. Tik „sudieu” sakydama paklausė, linksmai taip:
– Kažin kas mane namie laukia?...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.