Sugrįžęs radau tarnaitę jau parėjusią. Rengėsi gulti ir poterius šnabždėjo. Į mane nei nežiurėjo, rodėsi. Bet vos nusigrįšiu, girdžiu, šypsosi. Atsigrįšiu, vėl nieko: šnabžda-poteriauja.
– Tai josios buta, – pagalvojęs nusprendžiau. – Aiškiai matyti.
– Ko tu juokiesi? – paklausiau.
– Kad baisiai mane juokas ima.
– Iš ko?
– Taip sau. Iš vieno daikto.
– Iš kokio gi?
– Sužiurėsi, kokio.
– Tai pasakyk, – spyriau.
– Kad nežinau... Tamsta užpyksi.
– Kam aš galiu pykti. Sakyk.
– Bijau.
– Keista tu mergiotė. Aš pyksiu, kad tu juokiesi, kur tai matyta! Kas gi tave prajuokino?
– Kad, kad nežinau?...
– Greičiau! – pradėjau širsti.
– Tamsta jau pyksti!
– Sakyk, tai nepyksiu.
– Mat... mat... Šiandien Krioklys grįžo gerokai inkaušęs. Pasilakęs... Ėjo daržais. Rioglino. Ir pataikė Rapeikos duobėn, iš kur rudenį molis buvo imta. Duobė gili, vandens pilna. Atodrėkis, mat, dabar. Išsimaudė gerai. Ištraukė visą šlapią, vos su kvapu. Ir visakas, – pabaigė, bet vėl nusišypsojo, į mane žvilgterėjusi.
– Ir aš tą patį girdėjau. Tai buvo vakar, o ne šiandien. Sugavau melagę! Sakyk tiesą.
– Aš tiesą ir sakau, tik buvau maniusi, kad da Tamsta neesi girdėjęs.
– Tu man dantų neužkabinėk! Tu iš kito ko juokiesi?
– Ne, Tamsta, iš to. Juk tat begalo juokinga. Ėjo, ėjo ir indribo... – vėl nusišypsojo.
– Eik sau! – supykau.
– Kad Tamsta taip nori, tai pasakysiu ir kitą juoką.
– Na, na! – paraginau.
– Bet kad delto... – vėl susilaikė.
– Kas čia tau!
– Sakysiu, jau sakysiu. Bet Tamsta tikrai nepyksi?
– Ne.
– Pareinu aš, žiuriu, grinčioj tamsu, durįs ataviros. Ineinu vidun, šnabžda kas, kušta. Ir vienas balsas ir kitas. Apie portepijoną. Manau vagis, norį išnešt jį. Nusigandau. Užsiėmusi kvapą priėjau arčiau. Klausau, klausau. Pažinau ant galo. Paskum da arčiau pasistengiau prieiti. Nemažai užgirdau, – nusikvatojo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.