Kuprelis88-89 psl. · apie 5 min.
XXI dalis48% kūrinio
88 psl.

– Na, bet žiurėk jau skrynioje dyka. Girnos vėl sausos dunda, – nutraukė Kuprelis.

– Aha! – pašokau, lyg iš miegų.

Strimakuliom nusileidau apačion. Bet maišas da vos pusiaupilnis buvo. Užnešęs viršun, skubiai užpyliau.

– Dabar jau paskutinį kartą perleisiva. Bus tuojau galas. Greitai sumalėva, ištikrųjų. Aš ir nesitikėjau, kad šiandien bus toks geras vėjalis. Mat, kaip puikiai mala, net klausyti miela-malonu. Kaip tos girnos zimbia, kaip ratai linksmai teleskuoja! Kad kasdieną butų taip!

– Kada gi man Tamsta užbaigsi? – klausiu nuliudęs, kad jau malti pabaigta.

– Pasilik. Neik namon. Dabar malsiu rugius dvarui. Rupiai. Turėsiva laiko daugiau, mažai reikės daboti.

– Gerai, – sakau, – pasiliksiu. Tik Tamsta pasiskubink pabaigti. Ligi vakaro gali neapsakyti.

– Nieko, apsakysiu. Aš tau noriu visa-ką, iš-pat padugnių atiduoti. Kitaip negaliu. Jeigu ką pradėjau, tai noriu, kad butų širdingai atlikta. Sutrumpinimų nekenčiu.

– Tu gi kada-nors mano gyvenimą aprašysi. Parodysi, kaip aš gyvenau, savo kuprų prislėgtas... – nutylo ir sukando lupas. Paskum vėl. – Aprašyčiau aš pats, bet nedrįstu. Sarmatijuos kišti žmonėms į akis savo gyvenimą. Jiems reikia, kad butų labai baisu, biauru, šlykštu, arba neišpasakytai gražu. Reikia, vadinas, arba išbaisinti, arba išgražinti, kitaip nieko nesupras ir nenorės suprasti. Aš taip nemokėsiu. O tu, kaip nori, gali padaryti. Tau vargo didelio nebus... Gerai? Atliksi mano prašymą?

– Ge-erai-i, – pratęsiau, lyg da galvodamas, ką jam į tai atsakyti. Paskum net nustebau, kad jau mano pasakyta gerai.

89 psl.

– Nenoriu, mat, ir aš eiti iš šito pasaulio, nepalikęs jame savo pėdsakų. Noriu, kad ir apie mane žinotų, ir mane kas minėtų, su manimi džiaugtųsi ir liudėtų... Taip, taip, mano broleli. Be galo baisu iš pasaulio išnykti, nič-nieko jame nepalikus! Nič-nieko nepadarius!

– Žinoma, žinoma... – lac iš po žemių atsiliepiau.

– Žmogus vien tam ir sutvertas, – tęsia jis vaikščiodamas ir giliai susimąstęs, – kad po neilgo savo amžiaus, po trumpos laimės ir virtinės vargų, palikti savo atmintį, pasistatyti sau kokiuo-nors budu paminklą... Vieni nieko daugiau nepalieka, kaip tiktai savo vaikus. Bet ir tai paminklas! – geriausias gal iš visų. Kiti gi palieka savo darbus, savo veikalus... Ir aš paliksiu savo darbus, – pradėjo kitu balsu. – Ketinu, kaip žinai, mašiną padaryti melnyčios sukimui, da „kai-ką”, ir galvoju, nors ant senatvės, kada lietuviai geriau susipras, prasiblaivys, laikraštį leisti. Jo turinys, arba programa, bus šitoks: Visų-pirmiausiai, pirmoje vietoje, gamtos tobulybės, kurių visai mažai tėra; netobulybės ir kova su jomis. Paskum išradimai ir jų pritaikinimas gyveniman. Antgalo filosofija, literatura, kritika, ekonomika ir tt. ir tt... Tik kas blogiausia, kad niekaip negaliu jam vardo surasti. Galvoju ir taip ir taip: tai tas negeras-negražus, tai tas jau išnaudotas. Kelinti jau metai. Nors tu gyvas žemėn lįsk! Visi geriausieji vardai jau išrankioti. Tiek mat, jau laikraščių Lietuvoj priviso.

– Tai aš Tamstai padėsiu. Gal man pasiseks, – siulau jam.

– Koksai tai gali buti tėvas, kad savo vaikui vardo nesuras! – atsispyrė Kuprelis. – Jau aš pats jam vardą duosiu, tik galėsiu tave kumu pavadnti. O gal tu busi redaktoriumi, aš leidėju? Ką, fertig?

Ką aš jam galiu atsakyti? Aš dabar beveik kad jo nepažįstu. Nejaugi jam visa tat rupi, nors toli jis nuo to ir gyvena?...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.