Kuprelis8-9 psl. · apie 5 min.
IV dalis5% kūrinio
8 psl.

Ne to aš nuo jo laukiau. Kiekvieną pavasarį, kaip tik parvažiuoju namon, su juo susiėjęs maloniai pasišneku. Pirmiausiai pasisveikinova gražiai. Pasakova kitas kitam gerą žodį.

Nulipė nuo suolelio, užbaigęs darbą. Priėjo ir duoda savo šaltą, yt ledas, ranką. Spaudžiu ją, kaip galėdamas karščiau. Švelniai klausiu:

– Ar Tamsta, pons Olesi, dabar musų mali?

– Uhu! – suburbia į atsakymą piktai ir pro nosę.

Antgalo klausia kiek aiškiau, bet taip-pat pro nosę:

– Ger jau tėvas ir neateis?!

– Tur-but, kad ne... Mat, aš jo vieton, – aiškinuos suklupdamas ir traukadmasi atopakalin.

Staigu jis nei šiaip nei taip žybterėjo į mane akimis, buvo lyg norėjęs smarkiai surikti, deltog susiturėjo ir nurimo kiek.

– Tai kodel neateis?

– Mat jomarkan išvažiavo. Su labai dideliu reikalu, – pamelavau.

– Ger nebutų galėjęs kitą ketvergą?

– Kad neatidėtinas tasai reikalas.

– Kaip gi dabar bus? – Balsas kurkas švelnesnis. Intikėjo, matyt.

– Aš jo vieton atėjau...

– Ir ką aš su Tamsta veiksiu?... Iš Tamstos malunininkas, kaip... tik nenoriu pasakyti.

– Pasistengsiu buti kuogeriausiu. Ką tik Tamsta liepsi, viską padarysiu – atsakau, lyg juokdamasi. Nujaučiu, kad jis mane darban varys.

– Kažin... Kažin ar padėsi man ką-nors: ponu, mat, atrodai, – nusijuokia jis.

Pyktis Kuprelio pamažėl, lac dumai, išnyko. Apsiniaukęs veidas prašvito, prasiblaivo.

– Ką padarysi, gerai bus ir taip, – galvoju sau.

9 psl.

– Na, pažiurėsim, jeigu taip, tai taip... Imk tą maišą – prisako jis man, rodydamas pirštu pro išlėto besisukantį stiebą, – kiton pusėn, kurion iš pikliaus suplėšti grudai bįra. Matai? Atkabink jį nuo tos rankovės: bus tuoj artipilnio. Jo vieton kitą, dyką užkabink. Nunešęs ant viršaus, išpilk skrynion. Ne pirmutinion, bet antron. Pirmutinės girnos sugedę. Jomis daugiau nebemalu. Blogai. Kuomet esti geras vėjas, tai iš-sykio ir dvejas paleisti galima. Butinai reikės pataisyti. Vis tu žmogus prisirengti negali... Bet ką Tamstai daug aiškinti. Tur-but meni, kaip seniau ateidavai ir man padėdavai malti! Tik paskum, kai pradėjai mokyties, paliovei...

Nelaukęs, kolei jis užbaigs, nuėjau, kur buvo liepta.

Atkabinęs ir užmovęs kitą maišą, rišu jį į traukiamąją virvę. Gi girdžiu, Kuprelis mane bara!

– Kas jau, ar sveikatos nebeturi, kad negalėtum šito maišo užnešti! Tamstos metais aš jį, kaip plunksną nutarunčkinčiau. Taip virve traukadmas daug laiko sugaiši. Tempk savimi, mano ponaiti!

Užraudonijau, kaip burokas. Nėra ko daryti. Užsiverčiau maišą ant pečių ir stenėdamas net tempiu laiptais viršun. Jis juokiasi ir ragina:

– O, o! O taip, o taip! Tik nenugriuk. Žiurėk, kad kartais maišas nenutrauktų.

Vis tik galop užunešiau ir užpyliau.

Nežinau nei kur, išsimiltinau baisiai. Pajieškojau šepečio, neradau. Dulkinuosi taip. Rankomis mataruoju ir daužau save per šonus.

Girdžiu kvatojasi kas, net plyšta! Kruptelėjau. Nuleidau rankas. Gi beišlendąs Kuprelis iš apatinio gyvenimo juokiasi visa gerkle. Nesuprantu kas pasidarė: dairausi ir vienon pusėn ir kiton, ir į save ir į jį žiuriu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.