Kuprelis90-91 psl. · apie 5 min.
XXI dalis49% kūrinio
90 psl.

– Lietuviai, taip sakant, da ir neturi gero laikraščio, – šneka jis savo. – Ot tiktai yra vienas-kitas akims apvelti. Kiti ir tam neverti. Tiesiog kaleideskopai menkniekių-šiukšlių kokių. Tiesą sakau. Mudu, kad Dievas padės, įsteigsiva tokį, kuris visiems tiems kelią užkirs ir nuvarys pas senelį Abrahomą „ant amžino adpačinko”. Lietuvai reikia tokio, pajiegų kupino, kurs visus tėvynės vaikus vienu ypu arklan inkinkytų ir lieptų jį, neatsigręžiant, tęsti įžėlusiu-inaugusiu dirvonu. Reikia galiuno laikraščio!... Dabar kiti tik dergia tą dirvoną. Ir piktažolės da labiau želia. Greitai jos visai mus užsmaugs. Rimtai da tvertis to darbo, rimtai užsimanyti nuvalymu tų piktžolių, pas mus niekas ir neužsimanė ligšiolei. Yra, tiesa, mėginimai vieno-kito žmogaus, bet visuomenės darbo, „inteligentijos” musų, visai nieko.

Gek prisipažinus ištiesų, tai mes inteligentijos ir neturime. Turime keletą inteligentų, bet inteligentijos nėra. Jie nesudaro josios. Nėra da pas mus idėjos, kuri tą šviesuomenę visai tautai sutvertų. Esama mažučių idėjėlių, vienok ir jos ne tautiškos, o tiktai atskirų žmonių sutvertos. Todel ir nesiseka joms ir skursta jos.

Mums tautine adėja, į kurią mes visi sektume, turi buti socializmas. Ir butinai tautinis. Ne toks, kaip anais judėjimo metais, kuriais lietuviai nei kiek ne daugiau pagarsėjo, kaip samojiedai ir Kamčatkos gyventojai. Todel gal visa Lietuva ir nesujudo tada. Ir gerai, kad kulturinės Europos internacionalizmas nerado mumyse atbalsio.

Šnekėjovos taip, kolei musų nepabaigėva malti. Susėmėva, maišuosna supylova. Šnekoje aš jam nieku nesipriešinau, tik atidžiai sekiau kiekvieną mintį, kiekviena sumanymą, kad pasaulį pataisius. Ne tas šiandien Kuprelis. Tarytum jis visą savo gyvenimą pasislėpęs ir dabar štai aikštėn išėjęs.

91 psl.

Galų gale visus svarbius darbus atlikova, ir jis rugius užpylė.

Atsikvėpė Kuprelis. Priėjęs į langą pasistiebė, pažiurėjo pro jį ir paklausė manęs, kuri valanda.

– Jau po penktai, – atsakiau.

– Tai lig saulėleidžio laiko turiva gana. Paskum da kolei sutems, tai kažin kiek galiva prisišnekėti... Bet aš matau, jog tu valgyti nori? – juokias jisai.

– Kas sakė?

– Nesakius aišku. Kadaikščiau kas. Atėjai prieš vienuoliktą, o dabar jau po penktai. Einava mano kambarėlin, tenai ir papietuosiva. Kuo turėsiu, tuo ir pavaišinsiu. Juk tu pas mane geras svečias. Lauktas – nesulauktas.

Tikrai norėjau valgyti. Nuo pakvietimo nei nepamaniau atsisakyti. Motina, tiesa, buvo šio-to indavusi, bet aš neėmiau: „Kur tenai, sakau, eisiu malunan su tokiuo ryšuliu. Gal namon paleis”. Apsirikau.

Kuprelio kambarėlis, atidalintas dviem sienelėm nuo viso maluno, išduoda labai puikiai. Nei trikampė išvaizda nieko negadina. Sienos abėcėmis išklijuotos. Paveikslais-paveikslėliais nukabinėtos. Daugiausia vis jo paties darbo. Reginiai, portretai visokie. Puikus skobnelis, šale toki-pat dvi kedi. Lova, gražiai apdengta. Visur švaru, malonu, niekur jokios dulkelės. Bet gražiausias papuošalas tai buvo spinta, pilna kningų. Matėsi ten Kantas, Leibnicas, Fejerbachas vokiškoje kalboje; Flamarijonas, Mejeris, rusiškai; net Žiul-Vernas su Uėlsu ir Konan-Doiliu. Ir taip daugybė visokių.

– Vis tai mano perskaityta, – pasergsti jis man.

– Iš kur jų Tamsta tiek ir ėmei?

– Gi prisipirkau. Nemažai gavau nuo dvaro ponaičių, paties pono. Aš kningoms pinigų negailiu.

Viename kampe matau labai keistą daiktą. Ne tai paukštis, ne tai kas. Dasiprotėjau, kad tai modelis kokiam nors monoplanui.

– Ko tu taip žiuri į jį, akis ištrėškęs? – klausia jis pasididžiuodamas.

– Matau, jog čia Tamstos išradimas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.