Kuprelis91-92 psl. · apie 5 min.
XXI dalis50% kūrinio
91 psl.

Galų gale visus svarbius darbus atlikova, ir jis rugius užpylė.

Atsikvėpė Kuprelis. Priėjęs į langą pasistiebė, pažiurėjo pro jį ir paklausė manęs, kuri valanda.

– Jau po penktai, – atsakiau.

– Tai lig saulėleidžio laiko turiva gana. Paskum da kolei sutems, tai kažin kiek galiva prisišnekėti... Bet aš matau, jog tu valgyti nori? – juokias jisai.

– Kas sakė?

– Nesakius aišku. Kadaikščiau kas. Atėjai prieš vienuoliktą, o dabar jau po penktai. Einava mano kambarėlin, tenai ir papietuosiva. Kuo turėsiu, tuo ir pavaišinsiu. Juk tu pas mane geras svečias. Lauktas – nesulauktas.

Tikrai norėjau valgyti. Nuo pakvietimo nei nepamaniau atsisakyti. Motina, tiesa, buvo šio-to indavusi, bet aš neėmiau: „Kur tenai, sakau, eisiu malunan su tokiuo ryšuliu. Gal namon paleis”. Apsirikau.

Kuprelio kambarėlis, atidalintas dviem sienelėm nuo viso maluno, išduoda labai puikiai. Nei trikampė išvaizda nieko negadina. Sienos abėcėmis išklijuotos. Paveikslais-paveikslėliais nukabinėtos. Daugiausia vis jo paties darbo. Reginiai, portretai visokie. Puikus skobnelis, šale toki-pat dvi kedi. Lova, gražiai apdengta. Visur švaru, malonu, niekur jokios dulkelės. Bet gražiausias papuošalas tai buvo spinta, pilna kningų. Matėsi ten Kantas, Leibnicas, Fejerbachas vokiškoje kalboje; Flamarijonas, Mejeris, rusiškai; net Žiul-Vernas su Uėlsu ir Konan-Doiliu. Ir taip daugybė visokių.

– Vis tai mano perskaityta, – pasergsti jis man.

– Iš kur jų Tamsta tiek ir ėmei?

– Gi prisipirkau. Nemažai gavau nuo dvaro ponaičių, paties pono. Aš kningoms pinigų negailiu.

Viename kampe matau labai keistą daiktą. Ne tai paukštis, ne tai kas. Dasiprotėjau, kad tai modelis kokiam nors monoplanui.

– Ko tu taip žiuri į jį, akis ištrėškęs? – klausia jis pasididžiuodamas.

– Matau, jog čia Tamstos išradimas.

92 psl.

– O kaip-gi. Matysi, kad aš skraidžiosiu, tai nei vanagas nepagaus. Mano bus geresnis užu visus, ligšiolei išgalvotus. Jis bus begalo lengvas ir valdysis ne kokiais ten prietaisais, bet paties žmogaus judėjimu. Reikės tiktai truputį pasilenkti ir jau žemyn skrisi, atsiloši – augštyn kelsies, pasikreipsi – šonan važiuosi. Vis tai be jokio reguliatoriaus... Stebėtina, kaip tai žmonės ligšiolei negalėjo da sau oro pavergti. Juk tai lengviausias ir maloniausias kelias. O-o! kad skraidysiu, – trepterėjo Kuprelis koja.

Seniau, da prieš keletą metų, nieko aš nežinojau apie jo išgalvojimus. Nesigirdavo jis. Tiktai šiandien viskas pasirodė. Nebuvau taip-pat niekados nei šitam jo kambarėlyje. Jis nieko jan neįsileidžia. Pats-vienas teineina.

Tuojau išėmė iš mažutės spintelės sviesto bliudelį, didelį, kaip kelmą, surį, dešrą ir duonos pusbakanėlį. Iš mažo krepšiuko išdėjo du peiliu ir dvejas šakutes.

– Buk toksai geras, ragauk mano valgymėlių, – maloniai kviečia rodydamas į skobnelį.

– Ačiu, ragausiu, – atsakiau artindamasi.

– Tai gerai. Kuo turiu, tuo ir vaišinu. Gal Dievas duos kada geriau pavaišinsiu. Jei tiktai norėsi užsukti į Kuprelį.

– Kodel-gi ne?

– Mat esi mokytas, o aš kas?

– Niekus Tamsta šneki!

– Na, nieko. Ir aš kada-nors pasikelsiu augščiau. Pinigus dabar kraunu, skatiką į skatiką dedu. Niekur dykai neišleidžiu. Jeigu kninga tik pavilioja kokia...

– Gardžios Tamstos dešros, – pagyriau, norėdamas jį nukreipti kiton pusėn, kad greičiau priėjus prie pertraukto apsakymėlio.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.