– O kaip-gi. Matysi, kad aš skraidžiosiu, tai nei vanagas nepagaus. Mano bus geresnis užu visus, ligšiolei išgalvotus. Jis bus begalo lengvas ir valdysis ne kokiais ten prietaisais, bet paties žmogaus judėjimu. Reikės tiktai truputį pasilenkti ir jau žemyn skrisi, atsiloši – augštyn kelsies, pasikreipsi – šonan važiuosi. Vis tai be jokio reguliatoriaus... Stebėtina, kaip tai žmonės ligšiolei negalėjo da sau oro pavergti. Juk tai lengviausias ir maloniausias kelias. O-o! kad skraidysiu, – trepterėjo Kuprelis koja.
Seniau, da prieš keletą metų, nieko aš nežinojau apie jo išgalvojimus. Nesigirdavo jis. Tiktai šiandien viskas pasirodė. Nebuvau taip-pat niekados nei šitam jo kambarėlyje. Jis nieko jan neįsileidžia. Pats-vienas teineina.
Tuojau išėmė iš mažutės spintelės sviesto bliudelį, didelį, kaip kelmą, surį, dešrą ir duonos pusbakanėlį. Iš mažo krepšiuko išdėjo du peiliu ir dvejas šakutes.
– Buk toksai geras, ragauk mano valgymėlių, – maloniai kviečia rodydamas į skobnelį.
– Ačiu, ragausiu, – atsakiau artindamasi.
– Tai gerai. Kuo turiu, tuo ir vaišinu. Gal Dievas duos kada geriau pavaišinsiu. Jei tiktai norėsi užsukti į Kuprelį.
– Kodel-gi ne?
– Mat esi mokytas, o aš kas?
– Niekus Tamsta šneki!
– Na, nieko. Ir aš kada-nors pasikelsiu augščiau. Pinigus dabar kraunu, skatiką į skatiką dedu. Niekur dykai neišleidžiu. Jeigu kninga tik pavilioja kokia...
– Gardžios Tamstos dešros, – pagyriau, norėdamas jį nukreipti kiton pusėn, kad greičiau priėjus prie pertraukto apsakymėlio.
– Nieko sau, gardžios, – atkando, pažiurėjo ir padėjęs sako: – Mat kaip pasaulis surėdytas, kad vienas gyvis kitą ėda. Tuomi vien ir gyvena... Uhu... Štai kiaulė bėginėjo, kriukė, ėdė žolę, javus, o dabar mudu ją ėdava. Jeigu visa gamta nesipjautų pati tarp savęs keletą dienų, tai numirtų, tuojau viskam galas butų. Kad ir žmogus – valgo visokių gyvulių-gyvulėlių mėsą, visokius augalus, vaisius; jį gi iš savo pusės kamuoja vargai, priespaudos, po myriui kirmėlės užbaigia; be to ir kita kitą, pristigę maisto, suėda-surija. Net baisu pagalvoti; žmogų šiurpuliai sukrato!... Ir visa tat nelengvai kiekvienam duodasi, per kovą, per kraują, per prakaitą. Kas mielą valandą reikia sau gyvenimą pirkti. O kokia brangi kaina! Visa juk žmonija, nuo-pat pradžių savo sąmoningesnio gyvenimo, stengiasi tą kainą sumažinti, papiginti. Bet ką-gi matome: vieniems gyvenimas paliko visai pigus, beveik dovanai, kitiems begalo brangus, kad nei įsipirkti negalima. Ir vėlgi kadaikščiau jau kas, kaip stengiamasi tą nelygybę prašalinti! Ir prašalinta taip mažai, kad net išduoda, jog pabranginta. Rodosi jokių pajėgų nėra visa tai sulyginti. Ir ar atsiras tokių, nesitikima. Bet tosios pajėgos yra, yra, tiktai paslėptos, kelias į jas geležiniais vartais užrakintas, ir raktas niekam nežinomas. Daugelis jas mato vien pro rakto skylutę. Kas neturi akių gerų, neintėmija. Tasai ir tų pačių vartų nemato... Bet ateis genijus ir ras tą raktą ir tuos vartus atidarys. Ir išsiverš pro juos viesula pajėgos negirdėtos ir nugriaus-nuvers-suardys jos tas sienas, tas pilis, kurias žmonės patįs sau per tukstančių-tukstančius metų lipdė-krovė ir dabar da tebelipdo. Nuplaus-nuneš jų griuvėsius į giliausias marias, kur juos banguodamos vilnįs sudaužys-pavers į smulkiausį smėlį. Ir nušvis gyvenimas kitoks... Jau yra apaštalų to genijaus, yra pasiuntinių, kurie skubiai skina-ruošia jam taką. Neužilgo ateis....
Nutilo Kuprelis. Rankomis užsidengė akis. Giliai susimąstė. Paskum atkėlė galvą ir klausia manęs, klausia retai tardamas, tarytum jo žodžiai, kaip vandens lašai, kristų juodon bedugnėn:
– Ar lauki tu genijaus to?
– Laukiu... laukiu... – iš gelmių sielos jam atsiliepiau.
– Ir tikėjimas tada bus kitoks, ir žmonės Dievą supras ir mylės jį ne taip... Ir žmonės kam gyvena žinos ir savo sielą matys ir į kitą pasaulį aukso kopėčioms lips... Ir meilė nevylinga bus, vien skaisčiai širdį prie širdies riš ir vaisius saulės atakaitoje augins....
Vėl nutilo. Vėl paskendo savo mintyse.
Mane lyg šaltis suspaudė ir kausto kaulus, šaldo kraują. Noriu išnykti, dingti. Užmiršti viską... Nematyti nieko...
Ir štai, rodos, keliuos, keliuos.. Keliuos į bekraščius, išmirusius plotus.. Visur lygu, tuščia, dyka, tamsu, šalta. Bet gera, gera... Nematau, nei žinau, kas ten apačioje yra, kaip ten grumias, kraujuos plauko, putoja, verda... Gera, gera...
Bet štai balta juosta švysterėjo. Ji tęsias, auga, plečias. Viską uždengė. Viskas jau balta. Balti, platųs tyrynai. Staigu daiktais žalia pasirodo. Plačiau, plačiau. Žalia visur. Žaliumoj rudi, palši taškai sumirgėjo. Kitas į kitą artinas, lekia-lekia. Daugiau ir daugiau. Sukibo, susitvėrė. Užmarguliavo. Raudonos dėmės paplito. Vien jau raudona-raudona...
Užsisukė galvoje.
Nusigandęs pravėriau akis.
Kuprelio jau nėra. Išėjo kur.
Prieinu į langą. Kojos nutirpę, vos pajudinti galima.
Žiuriu pro jį.
Dangus iš visų pusių niaukiasi. Juodi debesėliai kįla, voliojasi augštyn. Vėjas didinas ir didinas. Smarkiai svyra linguoja Juodalksnyno viršunės. Rugių laukai, lyg marios siubuoja.
Ir linksma, malonu man, kad aš matau mišką, rugius, pievas ir sodžius aplinkui. Taip, regis, jie brangųs, taip brangųs.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.