Kuprelis93-95 psl. · apie 5 min.
XXI dalis52% kūrinio
93 psl.

– Nieko sau, gardžios, – atkando, pažiurėjo ir padėjęs sako: – Mat kaip pasaulis surėdytas, kad vienas gyvis kitą ėda. Tuomi vien ir gyvena... Uhu... Štai kiaulė bėginėjo, kriukė, ėdė žolę, javus, o dabar mudu ją ėdava. Jeigu visa gamta nesipjautų pati tarp savęs keletą dienų, tai numirtų, tuojau viskam galas butų. Kad ir žmogus – valgo visokių gyvulių-gyvulėlių mėsą, visokius augalus, vaisius; jį gi iš savo pusės kamuoja vargai, priespaudos, po myriui kirmėlės užbaigia; be to ir kita kitą, pristigę maisto, suėda-surija. Net baisu pagalvoti; žmogų šiurpuliai sukrato!... Ir visa tat nelengvai kiekvienam duodasi, per kovą, per kraują, per prakaitą. Kas mielą valandą reikia sau gyvenimą pirkti. O kokia brangi kaina! Visa juk žmonija, nuo-pat pradžių savo sąmoningesnio gyvenimo, stengiasi tą kainą sumažinti, papiginti. Bet ką-gi matome: vieniems gyvenimas paliko visai pigus, beveik dovanai, kitiems begalo brangus, kad nei įsipirkti negalima. Ir vėlgi kadaikščiau jau kas, kaip stengiamasi tą nelygybę prašalinti! Ir prašalinta taip mažai, kad net išduoda, jog pabranginta. Rodosi jokių pajėgų nėra visa tai sulyginti. Ir ar atsiras tokių, nesitikima. Bet tosios pajėgos yra, yra, tiktai paslėptos, kelias į jas geležiniais vartais užrakintas, ir raktas niekam nežinomas. Daugelis jas mato vien pro rakto skylutę. Kas neturi akių gerų, neintėmija. Tasai ir tų pačių vartų nemato... Bet ateis genijus ir ras tą raktą ir tuos vartus atidarys. Ir išsiverš pro juos viesula pajėgos negirdėtos ir nugriaus-nuvers-suardys jos tas sienas, tas pilis, kurias žmonės patįs sau per tukstančių-tukstančius metų lipdė-krovė ir dabar da tebelipdo. Nuplaus-nuneš jų griuvėsius į giliausias marias, kur juos banguodamos vilnįs sudaužys-pavers į smulkiausį smėlį. Ir nušvis gyvenimas kitoks... Jau yra apaštalų to genijaus, yra pasiuntinių, kurie skubiai skina-ruošia jam taką. Neužilgo ateis....

94 psl.

Nutilo Kuprelis. Rankomis užsidengė akis. Giliai susimąstė. Paskum atkėlė galvą ir klausia manęs, klausia retai tardamas, tarytum jo žodžiai, kaip vandens lašai, kristų juodon bedugnėn:

– Ar lauki tu genijaus to?

– Laukiu... laukiu... – iš gelmių sielos jam atsiliepiau.

– Ir tikėjimas tada bus kitoks, ir žmonės Dievą supras ir mylės jį ne taip... Ir žmonės kam gyvena žinos ir savo sielą matys ir į kitą pasaulį aukso kopėčioms lips... Ir meilė nevylinga bus, vien skaisčiai širdį prie širdies riš ir vaisius saulės atakaitoje augins....

Vėl nutilo. Vėl paskendo savo mintyse.

Mane lyg šaltis suspaudė ir kausto kaulus, šaldo kraują. Noriu išnykti, dingti. Užmiršti viską... Nematyti nieko...

Ir štai, rodos, keliuos, keliuos.. Keliuos į bekraščius, išmirusius plotus.. Visur lygu, tuščia, dyka, tamsu, šalta. Bet gera, gera... Nematau, nei žinau, kas ten apačioje yra, kaip ten grumias, kraujuos plauko, putoja, verda... Gera, gera...

Bet štai balta juosta švysterėjo. Ji tęsias, auga, plečias. Viską uždengė. Viskas jau balta. Balti, platųs tyrynai. Staigu daiktais žalia pasirodo. Plačiau, plačiau. Žalia visur. Žaliumoj rudi, palši taškai sumirgėjo. Kitas į kitą artinas, lekia-lekia. Daugiau ir daugiau. Sukibo, susitvėrė. Užmarguliavo. Raudonos dėmės paplito. Vien jau raudona-raudona...

Užsisukė galvoje.

Nusigandęs pravėriau akis.

Kuprelio jau nėra. Išėjo kur.

Prieinu į langą. Kojos nutirpę, vos pajudinti galima.

Žiuriu pro jį.

Dangus iš visų pusių niaukiasi. Juodi debesėliai kįla, voliojasi augštyn. Vėjas didinas ir didinas. Smarkiai svyra linguoja Juodalksnyno viršunės. Rugių laukai, lyg marios siubuoja.

Ir linksma, malonu man, kad aš matau mišką, rugius, pievas ir sodžius aplinkui. Taip, regis, jie brangųs, taip brangųs.

95 psl.

Da linksmiau pasidaro, kaip pamatau keliu važiuojantį žmogų, dvi kažin kur einanti moteriški...

Sugrįžo Kuprelis. Nurimęs, pralinksmėjęs truputį.

– Visur apžiurėjau. Klausyk dabar, pasakosiu...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.