Nutilo Kuprelis. Rankomis užsidengė akis. Giliai susimąstė. Paskum atkėlė galvą ir klausia manęs, klausia retai tardamas, tarytum jo žodžiai, kaip vandens lašai, kristų juodon bedugnėn:
– Ar lauki tu genijaus to?
– Laukiu... laukiu... – iš gelmių sielos jam atsiliepiau.
– Ir tikėjimas tada bus kitoks, ir žmonės Dievą supras ir mylės jį ne taip... Ir žmonės kam gyvena žinos ir savo sielą matys ir į kitą pasaulį aukso kopėčioms lips... Ir meilė nevylinga bus, vien skaisčiai širdį prie širdies riš ir vaisius saulės atakaitoje augins....
Vėl nutilo. Vėl paskendo savo mintyse.
Mane lyg šaltis suspaudė ir kausto kaulus, šaldo kraują. Noriu išnykti, dingti. Užmiršti viską... Nematyti nieko...
Ir štai, rodos, keliuos, keliuos.. Keliuos į bekraščius, išmirusius plotus.. Visur lygu, tuščia, dyka, tamsu, šalta. Bet gera, gera... Nematau, nei žinau, kas ten apačioje yra, kaip ten grumias, kraujuos plauko, putoja, verda... Gera, gera...
Bet štai balta juosta švysterėjo. Ji tęsias, auga, plečias. Viską uždengė. Viskas jau balta. Balti, platųs tyrynai. Staigu daiktais žalia pasirodo. Plačiau, plačiau. Žalia visur. Žaliumoj rudi, palši taškai sumirgėjo. Kitas į kitą artinas, lekia-lekia. Daugiau ir daugiau. Sukibo, susitvėrė. Užmarguliavo. Raudonos dėmės paplito. Vien jau raudona-raudona...
Užsisukė galvoje.
Nusigandęs pravėriau akis.
Kuprelio jau nėra. Išėjo kur.
Prieinu į langą. Kojos nutirpę, vos pajudinti galima.
Žiuriu pro jį.
Dangus iš visų pusių niaukiasi. Juodi debesėliai kįla, voliojasi augštyn. Vėjas didinas ir didinas. Smarkiai svyra linguoja Juodalksnyno viršunės. Rugių laukai, lyg marios siubuoja.
Ir linksma, malonu man, kad aš matau mišką, rugius, pievas ir sodžius aplinkui. Taip, regis, jie brangųs, taip brangųs.
Da linksmiau pasidaro, kaip pamatau keliu važiuojantį žmogų, dvi kažin kur einanti moteriški...
Sugrįžo Kuprelis. Nurimęs, pralinksmėjęs truputį.
– Visur apžiurėjau. Klausyk dabar, pasakosiu...
XXII dalis
Praėjo mėnuo, du, bet šnekos apie mudu nepakilo augščiau. Šmeižė po truputį, senoviškai. Manėva, jog taip viskas ir nueis-sudils, tarnaitė neišduos. Džiaugėvos, kaip ir pirmai. Matydavos bažnyčioje ir pas mane.
Tėvai ją, tiesa, nesiliovė barę, bet barė taip sau, neperpiktai, tikėdamiesi, kad jųjų dukrytė susipras, mes mane mylėjusi. Ji gi galvojo, kad jiem atgris taip nuolatos barti, nusiramins išpalengvo, nutils ir leis ją tėviškai palaiminę, už manęs.
Bet per pačias Velykas, nei iš šen, nei iš ten, paplito po visą miestelį ir sodžių, kaip kokie pilki rukai, bjauriausios šnekos. Šnekėjo, buk tai mudu tarnaitė vieną naktį radusi lovoje gulinčiu, buk jau Kazė neužilgo pagimdysianti vaiką, buk mudu kiekvieną vakarą vienas pas kitą pro langus landova ir taip be galo, be krašto.
Kada aš apie tat užgirdau, mane tarytum kas šaltu vandeniu apipylė, tarytum krutinę replėms suspaudė. Niekados nesitikėjau, kad žmonės gali taip pramanyti, taip šmeižti, taip begėdiškai vardą dergti, visų akyse niekinti. Įsitikinau tada, kad žmonės, tai visviena, kaip šunįs, kurie jeigu mato kieno laimę, tai stengiasi ją išplėšti, pikčiausiu budu išvogti, lyg Rudis nuo Margio išmestą kaulą.
Sugedo man visų Velykų šventė. Vieton džiaugties, sunkiausias akmuo prislėgė... Ir kažin kodel, kaip tiktai Velykos, tai su manimi kokia nors nelaimė, koks nors priepuolis, kad ir menkas. Ir ligšiolei taip. Gal aš užsihypnotizavau save, ar ką. Kolei buvau jaunesnis, nepasitaikydavo taip, tiktai nuo Velykų pas aną senį kunigą ir paskum Skruzdynuose. Matyti jog įsikalbėjau.
Tuojau pradėjau kaltininko jieškoti. Prispyriau tarnaitę. Ji gynėsi, kryžiavojosi, jog nič-niekam nepasakiusi, nei vienu žodeliu neprasitarusi. Prigrąsiau nuo tarnystės pavaryti, ir tai neprisipažino. Man da labiau pagrąsius pasisakė galų-gale.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.