Kuprelis96-97 psl. · apie 5 min.
XXII dalis53% kūrinio
96 psl.

Praėjo mėnuo, du, bet šnekos apie mudu nepakilo augščiau. Šmeižė po truputį, senoviškai. Manėva, jog taip viskas ir nueis-sudils, tarnaitė neišduos. Džiaugėvos, kaip ir pirmai. Matydavos bažnyčioje ir pas mane.

Tėvai ją, tiesa, nesiliovė barę, bet barė taip sau, neperpiktai, tikėdamiesi, kad jųjų dukrytė susipras, mes mane mylėjusi. Ji gi galvojo, kad jiem atgris taip nuolatos barti, nusiramins išpalengvo, nutils ir leis ją tėviškai palaiminę, už manęs.

Bet per pačias Velykas, nei iš šen, nei iš ten, paplito po visą miestelį ir sodžių, kaip kokie pilki rukai, bjauriausios šnekos. Šnekėjo, buk tai mudu tarnaitė vieną naktį radusi lovoje gulinčiu, buk jau Kazė neužilgo pagimdysianti vaiką, buk mudu kiekvieną vakarą vienas pas kitą pro langus landova ir taip be galo, be krašto.

Kada aš apie tat užgirdau, mane tarytum kas šaltu vandeniu apipylė, tarytum krutinę replėms suspaudė. Niekados nesitikėjau, kad žmonės gali taip pramanyti, taip šmeižti, taip begėdiškai vardą dergti, visų akyse niekinti. Įsitikinau tada, kad žmonės, tai visviena, kaip šunįs, kurie jeigu mato kieno laimę, tai stengiasi ją išplėšti, pikčiausiu budu išvogti, lyg Rudis nuo Margio išmestą kaulą.

Sugedo man visų Velykų šventė. Vieton džiaugties, sunkiausias akmuo prislėgė... Ir kažin kodel, kaip tiktai Velykos, tai su manimi kokia nors nelaimė, koks nors priepuolis, kad ir menkas. Ir ligšiolei taip. Gal aš užsihypnotizavau save, ar ką. Kolei buvau jaunesnis, nepasitaikydavo taip, tiktai nuo Velykų pas aną senį kunigą ir paskum Skruzdynuose. Matyti jog įsikalbėjau.

Tuojau pradėjau kaltininko jieškoti. Prispyriau tarnaitę. Ji gynėsi, kryžiavojosi, jog nič-niekam nepasakiusi, nei vienu žodeliu neprasitarusi. Prigrąsiau nuo tarnystės pavaryti, ir tai neprisipažino. Man da labiau pagrąsius pasisakė galų-gale.

97 psl.

Mat ji neiškentėjusi ir pasigyrusi savo geriausiai draugei, Rožei. Gavo nuo jos žodį, kad ji toliau nepaleisianti. Bet ir Rožė nebuvo tokia kieta, ištruko ir iš jos.

Kaip neverkė, kaip neraudojo mano tarnaitė, atstačiau ją ir gana. Sugrįžo, žiuriu, ant rytojaus. Ėmė vėl ašaroti, kojosna pulti, maldauti visai. Priėmiau atgalion. Neišturėjo mano širdis.

Pravaduose Kazytė nebeatėjo ant visky. Nebegiedojo, kaip lakštingalė, šale manęs, nebedžiugino savo žydriomis akelėmis.

Laukiau bažnyčion ateinant.

– Gal nors tarp žmonių pamatysiu, – sakiau.

Neatėjo. Nepamačiau.

Tuoj supratau, kad nelabai kas gero ir su ja atsitiko. Kad ir ją kas kankina-vargina.

– Tėvai užpykę galėjo primušti, pridaužyti.

– Ją primušti, ją pridaužyti!? Dieve, Dievulėli mano!

Gal jie išvežė ją kur-nors į gimines, pažįstamus, kad ir nematytų manęs? Gal laiko uždarę-užrakinę?...

Kiek jai reikės be jokios, menkiausios kaltės iškentėti! Kiek paniekinimų, piktažodžiavimų nuo tėvų išgirsti! Nabagėlė ji, nabagėlė!...

Kad įmanęs, rodosi, bučiau, tai kažin-ką su tais žmonėmis padaręs, uždegęs juos su miesteliu, su sodžiumi ir su visakuo. Tegul iškeptų ugnyje jų liežuviai, tegul jie patįs dumais nueitų!...

– Bet ne čia vien šneka, o tur-but ir visoj jau parapijoj, – maniau sau.

Ištisą savaitę bijojau iš namų nosies iškišti. Bažnyčion ėjau slaptydamasi. Nemalonu buvo net kokį žmogų sutikti.

Bet paskum pradėjau galvoti:

– Kas man, esu nekaltas! Ką man tie nenaudėliai gali pikto padaryti? Kam aš turiu jų bijoti, jų lenkties? Tai tiktai blogiau.

Vienok pamatęs ištolo kokį miestelėną ar miestelėnę, tuojau suku šonan.

– Da pažiurės kaip, ar pasakys ką.

Nebeatėjo Kazytė bažnyčion nei kitą šventadienį.

Visai nupuoliau. Da baisesnis nerimas pradėjo imti.

– Kas bus, kas nebus, eisiu jos pažiurėti! Apginsiu ją! – nusprendžiau.

Neišdrįsau tečiau.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.